Kaunietis fotomenininkas Tadas Šarūnas parodoje „Savo vietoje“, Klaipėdos fotografijos galerijoje, pateikia savitą portreto žanro interpretaciją.
Sava vieta, autoriaus teigimu, „kaip žmogaus vietos gyvenime (ne)atradimas ar (ne)įprasminimas ir kaip kasdienė buitis“. Tai – ne tik namų aplinka, bet ir darbo ar kitos veiklos erdvės, kuriose žmogus praleidžia didesnę aktyvios paros laiko dalį. Galbūt todėl fotomenininkui ji svarbesnė už portretuojamojo veido išraišką ar pozą. Individas čia neretai tampa tik erdvės detale arba nuoroda į konkrečios veiklos sritį.
T. Šarūnas tarsi nepastebi reikšmingų psichologinių niuansų, jį domina tik išorinis žmogaus panašumas, charakteringas konkrečiam tipažui. Nors autorius „ištraukia“ individą iš tylaus belyčio nuobodulio estetikos pasaulio, tačiau domisi juo tik kaip konkrečios veiklos ar socialinio sluoksnio atstovu, bet ne asmenybe.
Psichologines septinto dešimtmečio portretuojamojo analizes šio fotomenininko darbuose keičia aplinkos tyrimai, o reportažinį metodą ir lemiamą akimirką – akivaizdi akistata su portretuojamuoju, demonstratyvus jo pozavimas.
Fotomenininko teigimu, aplinka gali būti daug iškalbingesnė ir tiksliau charakterizuojanti portretuojamąjį, nei jis pats. Tokia individo vaizdavimo struktūra dažnai papildoma nemenka ironijos ar net sarkazmo doze.
Gan ilgas atotrūkis nuo Lietuvos paskatino autorių kritiškai įvertinti ir permąstyti mūsų, stereotipiniu postsovietinėms valstybėms tapusį, pasaulį – sovietinio gyvenimo liekanas ir vis labiau modernėjančios aplinkos detales. Aktualizuodamas kultūrinius, socialinius ir tautinius klausimus, jis renkasi teritoriniu ar visuomeniniu požiūriu marginalius herojus.
Klaidžiodamas po Lietuvą jis aplanko našlių kaimą Dzūkijoje, Rimaldo Vikšraičio K. Naumiestį, kuriame, kitaip nei Suvalkijos fotomenininkas, ieško ne degraduojančios visuomenės, o tautiškumo apraiškų.
Tyrimų objektu pasirinkęs tautinę mokyklą, fiksuoja pagrindinius moksleivių dvasinio ir fizinio peno šaltinius – V. Kudirkos, kovotojo už lietuvių tautos laisvę ir atgimimą, portretą ir sovietinių ingredientų pritvinkusią vaikų maitinimo įstaigą – valgyklą.
Tautinę tematiką T. Šarūnas pratęsia nacionalistų vado M. Murzos portretais. Šiandieninis herojus netrukdomas deklaruoja savo visuomeninį statusą net nepastebėdamas, kad fotografas tiek perkeltine, tiek ir tiesiogine prasme įvaro jį į kampą.
Neįprastų tipažų gretas papildo bioenergoterapeutas, kuris taip pat laisvai improvizuoja ir bando suformuluoti taikliausią savo profesijos atstovo įvaizdį. Keistumo įspūdį kuria ne tik herojų atranka, bet ir tai, kad portretuojamųjų veido išraiškos, žvilgsniai paprastai prieštarauja jų pasirinktai pozai ir todėl neįtikina.
Portretus papildo atskirose fotografijose eksponuojami buities fragmentai. Tai – fotografiniai natiurmortai su ryškiomis detalėmis: languotomis staltiesėmis, vėlinių žvakėmis ir plastikinėmis gėlėmis prie išblukusių šventųjų paveikslų, netikrais krištolo sietynais ir kažkada buvusių gyvų gėlių likučiais. Gausybė buitį dabinančių kičinių niekniekių ant skurdžių sienų konstruoja nujaučiamas jungtis su individu, taip praplečiant portreto prasmių lauką.
Portretų seriją papildo keletas peizažų. Tarp žaliuojančių gluosnių įsibrovęs elektros stulpas, tai – dar vienas iš sovietmečio užsilikęs reliktas.
Galiausiai ūkanų apgaubtu kaimo keliu autorius suvokėją atveda prie aptrupėjusios pastato sienos su vos įžiūrimu užrašu „Lietuva“. Galbūt tai – dar viena, o gal ir vienintelė galima sava vieta mums?
Danguolė Ruškienė
