Lapkričio 13–14 dienomis Varšuvoje buvo pirmą kartą surengtas Europos nacionalinių teatrų simpoziumas, kuriame dalyvavo nacionalinės teatro institucijos iš Airijos, Anglijos, Austrijos, Baltarusijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Graikijos, Islandijos, Italijos, Izraelio, Kroatijos, Lenkijos, Lietuvos, Makedonijos, Montenegro, Norvegijos, Olandijos, Portugalijos, Prancūzijos, Rumunijos, Rusijos, Slovakijos, Slovėnijos, Škotijos, Švedijos ir Velso; Lietuvą atstovavo Nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Adolfas Večerskis.
Simpoziumą organizavo Lenkijos nacionalinis dramos teatras, kuris nepriklauso jokiai Europos teatrinei organizacijai ir siekia ieškoti naujų būdų nacionalinių Europos Sąjungos teatrų bendradarbiavimui. Dviejų dienų simpoziume buvo analizuojamos keturios svarbios temos.
Pirmoji – nacionalinis teatras XXI amžiuje. Šia tema pranešimus skaitė Muriel Mayette iš teatro „Comédie-Française“ (Prancūzija) ir Neilas Murray iš Škotijos nacionalinio teatro. Antroji tema – nacionalinis teatras ir nacionalinės tradicijos. Šiuo klausimu nuomonėmis pasidalino Matthias Harmannas iš „Burgtheater“ (Austrija), Ondřejus Černý iš Nacionalinio teatro (Čekija) ir Aideenas Howardas iš „Abbey“ teatro (Airija). Trečiąją temą – nacionalinių teatrų struktūros ypatybes ir šiuolaikinio aktoriaus meistriškumo problemas – gvildeno Purni Morellas (Nacionalinis teatras, Didžioji Britanija) ir Staffanas Valdemaras Holmas (Švedija). Ketvirtasis simpoziume aptartas klausimas – tarptautiniai nacionalinių teatrų mainai ir galimi bendradarbiavimo projektai. Apie tai kalbėjo Sergio Escobar (Piccolo Teatro di Milano, Italija) ir Valerijus Fokinas (Sankt Peterburgo Aleksandros teatras, Rusija).
Po pranešimų vyko intensyvios diskusijos, jų metu, pasak Adolfo Večerskio, išryškėjo akivaizdi takoskyra tarp teatro supratimo Vakarinėje ir Rytinėje Europos dalyse. Ypatingai aštriai pasisakė Čekijos nacionalinio teatro generalinis direktorius Ondřejaus Černý, kritikavęs netinkamas pozicijas ieškant bendrų veiksmų galimybių, dėl kurių teatrai priešinami vienas su kitu.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras yra Europos teatro konvencijos narys, tačiau nei ši organizacija, nei Europos teatro unija iki galo netenkina visų narių, todėl ir ieškoma naujų bendradarbiavimo galimybių. Kaip tvirtina A. Večerskis, konservatyvi ir uždara Europos teatro unija jau nebėra tokia, kokia buvo Giorgio Strehlerio laikais, o jos deklaruojami principai ne visada atitinka tikrovę.
Varšuvoje vykusiame simpoziume pabandyta apjungti bendrąją Europos kultūrą, svarstyta apie kelius, kaip tai padaryti. Tai pirmasis žingsnis į naujo teatro naujomis sąlygomis sampratą. Prasidėjus kalboms apie europinę kultūrą, nacionalinio teatro reikšmė šiame kontekste gali būti labai svarbi saugant nacionalinę kultūrą, jos ištakas ir paveldą.
„Nacionalinių teatrų pasaulyje daug. Visi jie ypatingi. Pirmiausia, jie išsiskiria savo veikla, o jų repertuaras kalba apie režisūros įvairovę. Tai nėra vieno režisieriaus teatrai. Tai – skirtingo tipo teatrai. Ir jie neturėtų būti priešinami. Nacionalinis teatras – tarytum visuomenės kultūros centras, kuriame teatras atlieka ne tik teatrinės kultūros sklaidos, bet ir kitokias funkcijas: pristatoma literatūra, sutelkiama tai, kas geriausio vyksta vienos ar kitos šalies teatruose“, – pasibaigus Varšuvos simpoziumui, apie nacionalinio teatro sampratą kalbėjo A. Večerskis.
