Po kelių dešimtmečių netikėtai paaiškėjo, kaip mados besivaikantys Vakarų kairieji intelektualai buvo stipriai įklimpę į sovietinės propagandos pinkles: žymus italų žurnalistas teigia, kad mokslininkas ir populiarus rašytojas 1968 metais rėmė sovietų invaziją į Čekoslovakiją.
Šitaip teigia Enzo Bettiza, invazijos metu rašęs reportažus Italijos dienraščiui „Corriere della Sera“. Viešos diskusijos metu jis prisiminė pokalbį, vykusį prieš pat invaziją Vienos „Sacher“ viešbutyje. Jame dalyvavo keli Italijos žurnalistai, tarp jų ir Umberto Eco, kuriam tuo metu buvo 36 metai.
„Tuomet jam nebuvo svarbūs Prahos studentai ar darbininkai. Jis jaudinosi dėl to, ar išliks sovietinio bloko vienybė. Jis manęs nerimaudamas klausė, ar tai, kas vyksta, nepažeis sovietinės vienybės. Buvo labai išsigandęs“, - prisiminė E. Bettiza.
Jis pridūrė, kad U. Eco pažiūros nesiskyrė nuo daugumos kairiųjų Italijos intelektualų pažiūrų. Žurnalisto prisiminimus patvirtino ir kitas diskusijos dalyvis Alberto Ronchey.
Na, o U. Eco buvusiems jaunystės pašnekovams prieštarauja. Dienraštyje „Corriere della Sera“ jis rašo, kad pokalbis vyko jau po sovietų invazijos. „Tuomet mes visi daugiau ar mažiau palaikėme Dubčeką. Kodėl turėčiau jaudintis dėl komunistinio pasaulio vienybės, jei jos jau ir nebebuvo?“, klausia rašytojas.
Bet kitoks įspūdis kyla, skaitant U. Eco reportažus iš Prahos, parašytus dienraščiui „L’Espresso” 1968 metais rugpjūčio 1 dieną. Juose jis teigė, kad SSRS invazija yra klaida, bet jaudinosi ne dėl pasekmių Čekoslovakijai, o dėl to, kad bus suduotas smūgis komunistinio bloko vienybei. Savo reportaže rašė, kad Prahos gyventojai neabejoja komunizmu, o įsibrovėlius priima kaip draugus.
Italijos komunistų partija tuomet vis tik pasmerkė (po ilgų diskusijų) SSRS veiksmus, bet tiesa apie sovietus italų intelektualus pasiekdavo labai sunkiai. Verta prisiminti ir dabartinio Italijos prezidento Giorgio Napolitano tekstą komunistų laikraštyje „L’Unita”, kuriame jis pritarė Maskvai, išsiuntusiai A. Solženyciną iš šalies.
