Vasarį dauguma Lietuvos šokio kūrėjų kalbėjo apie meilę – tai tinkama tema vis labiau įsigalinčiai Valentino dienos šventei, be to, šio jausmo apstu beveik visuose baleto ar šokio spektakliuose, nes paviršutiniškos ar gilesnės meilės variacijos dažniausiai sudaro dramaturginį šių spektaklių pagrindą.
Choreografinių projektų teatras “Vilniaus baletas”, kuriam vadovauja Jurijus Smoriginas, meilei paskyrė šokio duetų vakarą, vasario 19 d. parodytą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Ši svetinga erdvė – šiuolaikinio Lietuvos šokio meno raidos garantija, nes būtent čia jau dešimt metų dažniausiai glaudžiasi lietuviškosios Terpsichorės žyniai, savo spektaklius rodantys dramos mūzų poilsio dienomis.
Daugiau nei valandą trukusi programa pasižymėjo nuotaikos ir stiliaus vieningumu bei aukšta atlikimo kokybe – daugumą meilės duetų šoko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistai ir artistai. Vientisumo programai suteikė ir nežymus režisūrinis štrichas – pasibaigus choreografiniam epizodui, žiūrovų aplodismentai skambėjo pritemdytai scenai, kuriai nušvitus prasidėdavo nauja meilės istorija. Mikštas, paslankus apšvietimas (šviesos dailininkas Saulius Dziminskas) minimaliomis priemonėmis (ažūriniu filtru, besikeičiančia šviesos spalva) kūrė atskirų segmentų mozaiką kaip nuoseklų, dėmesį traukiantį reginį, kurio netrikdė optimalus, malonus ausiai skambančių muzikinių kūrinių garsas (garso režisierius Jurijus Melnikovas).
Į programą įtraukti fragmentai iš senesnių “Vilniaus baleto” repertuaro spektaklių, kurie, netekę siužetinio konteksto, nuskambėjo kaip savarankiškos, abstrakčios choreografinės novelės. Igoris Zaripovas ir Živilė Baikštytė, šokę „Lakštingalą“ iš „Mano gyvenimo“, visam vakarui suteikė romantiškų, kiek egzaltuotų jausmų pritvinkusį toną, apie meilę kalbėdami kaip apie sudėtingą, prieštaringą, ne vien džiugių potyrių turtingą būseną. J. Smorigino kūrybai būdinga modernizuota, pastebimai sušiurkštinta, dažnai nužeminta klasikinio šokio leksika artistinių improvizacijų dėka virsta plastinėmis muzikos interpretacijomis, kurių kulminacijos siejamos su plačiais, ryškiais judesiais, o atomazgos sutelkiamos minimaliose, kontempliatyviose pozose.
Įdomu buvo matyti iki šiol, atrodo, bent jau sostinėje nerodytą duetą „Aš niekados niekados...“ – ne tik dėl naujos choreografinės formos, bet ir dėl atlikėjų – Ilvos Juodpusytės ir Manto Daraškevičiaus. I. Juodpusytei pažįstama J, Smorigino plastika – šokėja dalyvauja „Vilniaus baleto“ spektakliuose, tačiau kaip solistė, berods, debiutuoja. Gražios, išraiškingai plastiškos jos šokio linijos harmoningai pratęsė Astoro Piazzollos muzikines temas, aukštais, elegantiškais žingsniais išryškino kulminacinius taškus: artistė vengia iliustratyvaus artistiškumo, santūriai kurdama jausmų intrigą. Pernai M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių baigęs M. Daraškevičius, baigiamajame koncerte įsiminęs Džeimso variacija iš „Silfidės“ bei charakteriniais šokiais, pasirodė kaip emociniu bei techniniu atžvilgiais visavertis partneris, santūriais, tiksliais judesiais formuojantis tam tikrą priešingybę moteriškajam šio epizodo pradui, sugebantis jausti ir muziką, ir joje slypintį dviejų asmenybių konfliktą, atskleisti švelniąsias ir šiurkščiąsias jo puses.
Pernai J. Smorigino kūrybos vakare matytas epizodas „Ateik, kad neateitum“ pagal Heitoro Villa Loboso muziką, kurį atliko Eglė Špokaitė ir Martynas Rimeikis, nuskambėjo kaip itin ryškus, giliais jausmais pulsuojantis dialogas. Vokalinėje šio muzikinio kūrinio partijoje slypintis žmogiškos būties dramatizmas liejosi emocijų nušlifuotais judesiais, akimirkai sustingstančiais, tačiau tuoj pat vėl ieškančiais naujų pavidalų, naujų siluetų. Abu artistai, su vieningu įkvėpimu pasinėrę muzikoje, veido išraiškomis, vos pastebimais rankų judesiais išgyveno traukiančios ir stumiančios, negalinčios iki galo išsipildyti meilės jausmą.
Fragmentą iš naujausio J. Smorigino darbo – šokio spektaklio „Idiotas“, kurio premjera po mėnesio, kovo 26 d., skelbiama Nacionaliniame operos ir baleto teatre, šoko Ž. Baikštytė ir I. Zaripovas. Čia taip pat netrūko prieštaringų jausmų, išsakomų netikėtomis choreografinėmis kombinacijomis, drąsiais, ryškiais judesiais ir smulkiais gestais, tiesioginėmis ir sąlygiškomis vaidybos priemonėmis – manieringais Ž. Baikštytės mostais ar plačia I. Zaripovo šypsena, pasmerkiančia jį vienatvei, suvyniojančiai jo herojų į embriono pozą, kuri sustingsta ant dešinėje scenos pusėje stovinčio suolelio.
Į baleto artistų pasakojamas jausmų istorijas įsiliejo ir „Vilniaus baleto“ studijos auklėtinių Evelinos Zorubaitės ir Mishos Levino atlikta kompozicija „Jei mus sulietų meilės upė“. Čia vyravo moderniosios choreografijos štrichai, išraiškingos, iškalbingos plastinės formos paieškos, kurios išryškėjo visuose vaizdiniuose šio epizodo segmentuose – šokyje ir jo atlikime, šokėjų faktūrose, apšvietime, kostiumuose. Duetas buvo pašoktas darniai, sklandžiai įgyvendinant pakėlimus, o individualias partijas užpildant santūria, tikslia ir koncentruota plastine materija, nesiekiant demonstruoti artistinių hiperbolių.
Antrą kartą teko matyti ir būsimo J. Smorigino spektaklio „Čio čio“ fragmentą – Miki Hamanaka ir Aurimas Paulauskas, lydimi jausmingo Giacomo Puccini operos „Madam Baterfai“ dueto, atskleidė garsiosios japonų plaštakės meilės uvertiūrą. Lengvutė M. Hamanaka plasnote plasnojo A. Paulausko rankose, grakščiai ištempdama ir užlenkdama pėdas, įkūnydama įdomiai choreografo sumanytus rytietiškų ir vakarietiškų judesių lydinius. Veržlus, ekspresyvus A. Paulausko šokis bei pabrėžtinai kukli, apgalvota, tačiau ne menkiau jausminga M. Hamanakos judesių sklaida taip pat pabrėžė kultūrinių tradicijų pynę, kurios savitą estetiką išryškino ir rytietiškas karpinys – raudonai oranžiniame fone tolstantis aukštai Pinkertono iškeltas plaštakės Čio-čio siluetas.
Meilės duetų vakarą baigė kompozicija „Lik sveikas, Čiurlioni“ iš spektaklio „Choreografo laiškai M. K. Č.” Jausmingą Gustavo Maklerio muziką šokėjai Rūta Kudžmaitė ir Igoris Zaripovas pavertė trapių susitikimų ir išsiskyrimų virtine, prisodrino akvareliškais sluoksniais liejamo liūdesio, vienatvėje švytinčio meilės ilgesio. Minorinė šio fragmento nuotaika tarytum apibendrino visuose parodytuose šokio kūriniuose slypintį požiūrį į meilę kaip jausmą, iškylantį prisiminimuose ir sapnuose, guodžiantį ir žeidžiantį, skaudinantį ir suteikiantį vilties, trapų ir tuo pat metu amžiną.
