Premjerų pasitaiko, bet dažniausiai jos – kuklios. Tenka paprasčiausiai gaivinti atmintį bei senuosius malonumus.
Šeštadienis
Štai viena reliatyvių premjerų – prieš kelis metus statyti anglų meistro Danny Boyle‘o „Milijonai“ (TV1, 21.00 val.). Gal jau tegul ponas Boyle‘as lieka narkomanų (jo šedevras „Trainspotting“) ar zombių („28 dienos po...“) aplinkoje. Kai atsiduria tarp vaikučių, visi jam – nors šiuolaikiniai – atrodo tokie padorūs, kaip buvo, matyt, jo paties giedroje vaikystėje. Ir dar pinigų krepšiai jiems kritinėja ant galvų.
Akcentuočiau trenktą Spike‘o Jonze‘o komediją „Adaptacija“ (RenTV Baltic, 20.05 val.), kurioje specialiai papilnėjęs Nikolas Cage‘as dvejinasi į broliukus scenaristus, realybėje egzistuojančius Kaufmanus, o Meryl Streep, apimta nesuvokiamo audringo įkvėpimo, rašo knygą apie orchidėjas, kurių rūšis, regis, ir suteikia tą ne visai natūralų įkvėpimą. Bet šis tikrai išradingas kūrinys nuo 2002-ųjų jau tiek kartų buvo demonstruotas mūsų namuose...
Apskritai šiandien (ir ne tik) triumfuoja senas draugužis Bruce‘as Willis. Trečiasis „Kietas riešutėlis“ (TV3, 21.05 val.), matyt, televizijai ir kino platintojams susitarus, privalo mums priminti tobulą Niujorko policininką Džoną Makleiną, kuris į kino teatrus tuoj ateis jau ketvirtąjį kartą – ir dar ne taip jau pasenęs, kaip galėjo. Bet ką aš čia: nebetoli laikai, kada, suklestėjus farmakologijai (tiesa, slogos ji neišgydo, kaip ir anksčiau, bet čia juk menkniekis), organų transplantacijai (saugokite vaikus!!), o svarbiausia – visų galų virtualumui, kokia nors populiari žvaigždė, iš tiesų jau tyliai numirusi, „vaidins“ toliau ir tebeneš pinigus. 1995-1996 metais, kai pastatytas šis filmas ir simbolinio pavadinimo „Paskutinis iš gyvųjų“ (LNK, 22.55 val.) Willis -- dar realus, dar pačiame gražume. Lygiai kaip ir Keanu Reevesas 2000 metų vidutiniame trileryje „Stebėtojas“ (LNK, 21.00 val.): juk jau suvaidino kultinį Teo „Matricoje“, lyg ir galėjo tikėtis įdomesnių, negu žudikas maniakas, vaidmenų.
Kad režisieriaus nepakeis jokie kompiuteriai, įrodinėja erotinis trileris „Kūnas kaip įrodymas“ (BTV, 22.40 val.), kur kūnas – pačios Madonnos, o jos herojė sumanė pribaigti turtingą senį pačiu seksu. Mat juostą statė klasiko Douglaso Sirko mokyklą praėjęs vokietis Uli Edelis, tai jaučiama, nors daug kas „Kūnui kaip įrodymui“ ir sako: tfu.
Neblogą programą siūlo TV1000 kanalas, kur paeiliui išsidėsto Milošo Formano puikusis „Valmonas“ (16.40 val. ir kitądien, 11.00 val.), gana naujas „Venecijos pirklys“ (19.00 val.) su nepaprastai įdomiu žilo Alo Pacino Šeiloku, o taip pat ispanų dar viena, neseniai per šį kanalą jau rodyta juosta apie Goya – „Volaverunt“ (21.00 val.). Kadangi nuo šiandien Vilniaus kino teatruose demonstruojamas naujas Milošo Formano kūrinys apie didį ispanų dailininką (originale – „Gojos šmėklos“), matote, kaip viskas logiškai pinasi persipina.
Dar prisimenu visai neprastą įspūdį, kurį 2000-aisiais paliko pagal aprašymus turėjusi būti banali „jaunimo juosta“ – „Per žingsnį nuo šlovės“ (TV3, 23.45 val.). Mat ji imponuoja ne vien aštuntojo dešimtmečio roko muzika, čia tampančia kone vienu personažų („The Who“, „Led Zeppelin“ ir kt.), bet ir režisieriaus Camerono Crowe‘o, anais metais irgi brendusio, irgi norėjusio, kaip jaunutis filmo herojus, tapti ne muzikantu, o kažkodėl muzikos kritiku, švelniu nuoširdumu. Aktorės Goldie Hawn dukra Kate Hudson, kurią, jau vyresnę, matysime ir poryt, kaip tik už šitą betarpišką Penės vaidmenuką tapo ar tik ne jauniausia „Aukso gaublio“ laureate, o aš už ekscentriškos mamytės vaidmenį dar būčiau apdovanojęs ir brolių Coenų talentingą radinį – aktorę Frances McDormand. Bet ir ji, ir Hudson apsiribojo „Oskaro“ nominacijomis, o pati statulėlė nuplaukė į šviežio kūrinėlio scenaristų rankas. Nesinorėtų manyti, kad per 7-ius metus visa ta nuoširdi stilistika bus pasenusi.
Sekmadienis
Trečias ir, bendra nuomone, vienas geriausių filmų mūsų laukia cikle „2007-ųjų vasara su Džeimsu Bondu“. Tai „Goldfinger“ arba „Auksapirštis“ (LTV, 21.00 val.). Toks visų laikų baisiausio piktadario, norinčio eksproprijuoti JAV aukso atsargas ir tokiu būdu tapti pasaulio valdovu, vardas. Gerai, kad priešas Seano Connery agentui 007 parinktas ne demoniškas, o charakteringas, ryškiai rudaplaukis ir sumanus, dalykiškas tipas, kurį su tam tikru humoru piešia O.Welleso, L.Visconti, E.Kazano, R.Clement‘o ir kitų klasikų filmuose užsirekomendavęs Saksonijos vokietis Gertas Froebe.
Goldfingerio net žiaurumas estetizuotas: paguldęs surištą Bondą ant metalo plokštės šis ponas lazerio spinduliu rėžia metalą... tarp agento kojų, o juk kas būtų Bondas be jo vyriškojo magnetizmo! Baisus rytietis (Haroldas Sakata iš Honolulu), Goldfingerio parankinis, pasikliauja skrybėle-ginklu. Nusikaltusi blogiečiui mergina ne šiaip primityviai papjaunama, o visa išdažoma aukso skiediniu, kad poras užkimštų taurusis metalas. Dabar panašių triukų gali pamatyti kas antrame reklaminiame klipe, bet 1964 metais Shirley Eaton tviskantis kūnas atrodė fantastiškai. Na, ką čia pasakoju, patys pamatysit, net jeigu ir prašyčiau: ak, ne, nereikia...
Cikliškumas – televizijos duona, teikiantis ne vien pramoginių, o ir edukacinių džiaugsmų. Į krūvą surinkti bondai, greta – dar, laimė, nesibaigianti originaliojo komiko Busterio Keatono autorinė programa, mano bene mėgiamiausias jo 1927 metų „Generolas“ (LTV2, 18.05 val.; kartojama ketvirtadienį, birželio 28 d., 22.10 val.). Kiek nemažai duoda gretinimo galimybė! Tu ne vien stebi tą patį dramatiškai įtemptą, niekad nesišypsant komiko veidą, bet gali ir pamąstyti, kaip Chaplinas visuomet buvo mašinų, konvejerių vergas, Tati irgi bijojo civilizacijos išmonių ir todėl jas pašiepė, o Keatonas didvyriškai ir betarpiškai kaunasi prieš visokią mašineriją – laivą „Navigatoriuje“, garvežį – „Generole“, ir dar laimi, nors to niekaip neturėtų atsitikti. Antai, neturėdamas menko supratimo apie mašinisto (gal „traukinvedžio“?) darbą, jis sutramdo baisūną garvežį „Generolas“, prilygina jį gigantiškam žaisliukui, o tuo pačiu ne tik išgelbsti mylimąją Anabelą, bet ir pakeičia viso pilietinio JAV karo raidą.
Fantazuojant, galima pamanyti, kad ir kiti dienos filmai skambėtų kiek kitaip, įjungti į cikliškumo kontekstą. „Edvardas Žirkliarankis“ (TV3, 11.40 val.) neatrodytų toks keistas ir kitų gotikinių režisieriaus Timo Burtono pasakų fone, ir, siejamas su aktoriaus Johnny Deppo įvairiausiomis galimybėmis. Bernardo Bertolucci „Paskutinįjį imperatorių“ (TV1000, 18.25 val.), kritikuotą už nepaprastą, kone liguistą puošnumą, būtų labai įdomu sugretinti net ne su kitais (ir kitokiais) italų menininko darbais, o su pačios Kinijos filmais šia tema. Anksti nuo narkotikų išėjusio talentingo jauno aktoriaus Riverio Phoenixo (dabar filmuojasi jo brolis Joaquinas) skaudžiame filme „Ir visa tai – meilė“ (TV1, 16.00 val.) suvaidintas užsidaręs, niūrus Nešvilio dainininkas kelia nenumaldomą norą prisiminti ir kitus jo persikūnijimus.
Tuo tarpu joks kontekstas neišgelbėtų naujo filmuko apie paplūdimių tinklinį „9 danguj“ (LNK, 22.20 val.; kartojama antradienį, birželio 26 d., 23.10 val.), kaip jo negelbsti nei pasitempęs senukas Burtas Reynoldsas, nei pulkai nežinomų panelių su bikiniais. Arba naujo rusų trilerio „Patrulis“ (1 Baltijos kanalas, 20.50 val.), kurio situacijos skandina filmuką kitų tokių neįsidėmėtinų juostų apie miliciją jūroje. Arba Lietuvoje filmuoto B klasės skurdaus JAV fantasy „Laiko sergėtojas“ (1 Baltijos kanalas, 12.00 val.). Nebent iš smalsumo pažiūrėti, kaip „chaltūrina“ S.Balandis ir D.Michelevičiūtė, V.Petkevičius ir V.Šapranauskas. Bet geriau nereikia: aktoriams irgi reikia valgyti. Beje, tas pats „režisierius“ dabar rado dar pigesnę filmavimo terpę – Ukrainą.
Gal ir nieko tokio nepraleidau. Tiesa, jei kas nematė šilto ir smagaus rusų filmo, neidealizuojančio nei dabartinio gyvenimo, nei žmonių su visomis jų ydomis, bet ir nuoširdumu, -- „Debesis rojus“ (RTR Planeta, 16.05 val.), priminsiu, kad jo paprasti herojai jau atėjo ir į antrą juostos dalį. O sąmoningai sau reklamos nedarantis režisierius Nikolajus Dostalis neseniai parodė santūrų serialą pagal Kolymoje gražiausius metus praleidusio Varlamo Šalamovo autobiografinę prozą. Žiūrėk, sugeba kai kurie taip dirbti, kaip Dostalis, -- tyliai, oriai. Gal būtent jų filmai ir išliks istorijai?
Pirmadienis
Niekaip negaliu rasti atsako į klausimą: kodėl prabėgus metams kitiems, būtinai vėl traukia pasižiūrėti Billy Wilderio komediją „Džiaze tik merginos“ (BTV, 10.25 val.)? Kas gi ten tokio ypatingo? Vyrų persirenginėjimais moterimis žaidė dar seras Viljamas, siužetas irgi neblizga naujumu: dar prieš amerikiečių juostą apie du bedarbius muzikantus, persirengiančius, kad juos priimtų į merginų džiazo ansamblį, pasakojo vokiečių vodevilis „Meilės fanfaros“, kurį dėl jo vulgarumo tiesiog baisu prisiminti. Kad mafija – ne vien grėsminga, o ir juokinga, taip pat atrado ne vienas Wilderis. O traukia, ir tiek.
Matot, „Džiaze tik merginos“ jau atėjo į vaikiškų (tebūnie „šeimyninių“) seansų laiką, o sovietų laikais tai buvo filmas „nuo 16-kos“, maža to, su visiškai iškirpta scena, kai Marilyn Monroe gundo „šaltą“ Tony Curtisą. Grynas malonumas. Ir ten, kur Jackas Lemmonas, demonstruodamas pasibaisėtinai kreivas kojas, šoka tango su kažkokiu senu milijonieriumi, įsikandęs rožę. Ir kaip Marilyn ciepsi dainelę, pritardama ukulele. Ir kaip didžiuliame torte slapstosi „sausojo įstatymo“ laikų automatininkai. Ir dar daugybė visokių nesąmonių, susiliejančių į vieną geriausių komedijų – nors ir be „grynųjų“komikų kaip koks Keatonas. Ir dabar rašant glaistos pikčiurnos raukšlė tarp antakių, šiepiasi vampyro lūpos... Nebūtų BTV pasistengęs, pats būčiau žiūrėjęs – jau pribrendau vėl, tikiuosi, kaip ir jūs.
Vėl regime Bruce‘ą Willisą – „Devyniuose jarduose“ (LNK, 19.10 val.) jis demonstruoja ne tik savo tradicinį „kietumą“, o ir aktoriui labai pritinkantį humoro jausmą. Vėl – Kate Hudson, truputį vyresnė, prancūzų-amerikiečių juostoje „Skyrybos“ (TV3, 21.30 val.); ji čia sąmojingai vaidina Izabelę, iš už vandenyno atlėkusią padėti vargšei seseriai, turėjusiai tiek kvailumo ištekėti už europiečio, ir dar prancūzo. Vėl – ta prasme, kad labai jau dažnai rodomi – buvę šlageriai, netapę ir vargu bau tapsiantys klasika, -- „Anglas ligonis“ (BalticumTV, 21.00 val.) bei „Operos fantomas“ (LNK, 23.10 val.). Abiejų puošni gigantomanija, polinkis į egzotiką, maskuojamas (ypač pirmuoju atveju) tarsi rimtais apmąstymais apie žmogaus prigimtį kaip tik neleidžia jų traktuoti rimčiau. Tada jau geresnis kuklus, nespalvotas čeko Otakaro Vavros „Romansas kornetui“ (LTV2, 21.50 val.), apsuptas nostalgiškumo auros pasakojimas apie pirmąją meilę, po kurios liko tik nutrūkstantis, skaudus korneto melodijos motyvas. Gal nepažiūrėjote čekų retrospektyvoje?
Daugiausiai užderėjo komedijų. Natūralu – poilsio diena, o jeigu dar lietus su ledais?
Kadaise labai populiari buvo „Roksana“ (TV3, 12.00 val.), naudojusi Sirano de Beržerako motyvą ir, mano manymu, gana vidutiniam komikui Steve‘ui Martinui ta proga prilipinusi ilgą ilgą nosį. Arba „Netikra vienuolė“ (TV3, 16.35 val.), kurioje dinamiška juodaodė Whoopi Goldberg dainininkė slapstėsi nuo mafijos po vienuolės abitu. Įvairios nuomonės – nuo susižavėjimo iki ne tokių jau nepamatuotų kaltinimų žiauriu lėkštumu – 1993-aisiais lydėjo žinomo žydų parodisto Melo Brookso „Robiną Hudą. Vyrus su triko“ (LNK, 16.45 val.). Beje, parodijos vylyčios čia buvo kreipiamos ne į visą anglų folklorą, o labiau į konkretų -- herojišką, patetišką ir tuo, rodės, tiesiog besišaukiantį parodijos -- Kevino Costnerio filmą „Robinas Hudas, vagių karalius“. Prisipažinsiu, kad iš visų Brookso parodijų man realiai patinka „Jaunasis Frankenšteinas“, o kitos atrodo gerokai neskoningos, kaip ir paties režisieriaus pasirodymas jo „Robino Hudo“ kadruose, – rabinu, mažyte giljotina vykdančiu apipjaustymo ritualą.
Visa tai puikiai žinoma, kaip mintinai žinoma, bet tebeišsauganti trauką ir ta komedija, nuo kurios pradėjau. Užtat TV1 kanalas atrado bene originaliausią komediją „Didžiosios numirėlio gaudynės“ (21.00 val.). Viena, beveik naują (2003), kita – meistriškai susiejančią juodosios komedijos ir kelio filmo žanrus. Jeigu nežinotum, niekad nepatikėtum, kad ši nuo narkotikų perdozavimo mirusio kantri muzikanto Gramo Parsonso pomirtinė kelionė įvyko iš tikrųjų, kad ji reiškė draugystės duoklę. Taigi, gyvenimo išdaigos kartais pralenkia labiausiai išbujojusias scenaristų fantazijas, o kadangi filmą kūrė anglų nepriklausomieji, galite neabejoti, kad humoras bus nelauktas ir rafinuotas.
Antradienis
Po vos dviejų nepamirštamų filmų – „Dykviečių“ (1973) bei „Dangaus pjūties“ (1978) – Terrence‘ą Malicką neveltui paskelbė vienu stipriausių to meto kino realistu. Kaip dėl įvairiausių priežasčių paprastai ir būna su genijais, po to jis tylėjo dvidešimt metų ir tik 1998 metų Berlyno festivalyje parodė visų kone isteriškai lauktą „Plonytę raudoną liniją“ (TV3, 23.00 val.). Neapvylė. Pagal Jameso Joneso beveik autobiografinę knygą statyta karinė drama, nukelianti į salelę Ramiajame vandenyne, kur amerikiečiai 1943-aisiais kovėsi prieš japonus, turi kažką nepačiuopiamai savita, kas išskiria juostą iš kitų, nors ir panašios medžiagos juostų.
Nėra pagrindinio herojaus – čia jums ne „Žmogaus dalia“ su kryptingu siužetu, o pirmiausia karas, fiziškai naikinantis, dvasiškai keičiantis, neišvengiamai žmoguje atrandantis kitą žmogų – tikrąjį, na, gal truputį panašiai kaip „Elnių medžiotojuje“. Nors šie personažai, net jeigu jie ir kada nors sėkmingai pasieks gimtuosius namus, vargiai uždainuos „God Bless America“...
Labai keista, kad T.Malickas, geriausiuose filmuose pasiekiąs kone paradokumentiškumo efekto, visuomet dirba su žinomais aktoriais (arba jie tampa žinomais, kaip Martinas Sheenas ir Sissy Spacek po „Dykviečių“). Sako, žvaigždės ko nesimuša dėl epizodų Malicko aikštelėse. Išties, „Plonytėje raudonoje linijoje“ dar šiek tiek daugiau vietos skiriama Seano Penno ir Nicko Nolte personažams, bet čia šmėkšteli ir Adrianas Brody, ir Woody Harrelsonas, ir Johnas Travolta, George‘as Clooney, o to jų žvaigždinio šlifo, laimė, nėra. Regi tiesiog įvairius paprastus žmones, kurie nesuderinami su bet kokiu karu. Kaip mes su jumis.
Perspėjimas: „Žmonijos kūdikis“ (RTR Planeta, 13.35 val.) – tai ne garsi pernykštė Alfonso Cuarono antiutopija „Žmonių vaikai“, o 1991 metais kurtas latvių režisieriaus Janio Streičo („Teatras“ su Vija Artmane!) filmas apie berniuką, rimtai pamilstantį suaugusią moterį. Juostos šilta intonacija pelnė jam prizą San Remo festivalyje, taigi, žiūrėti galima ne tik šiandien madingus meksikiečius.
Savaip įdomi drama, nors pagal medžiagą prašyte prašėsi trileris, -- „Panika“ (TV1, 21.00 val.). Puikus aktorius Williamas H.Macy, šiuo metu dar tebevažinėjantis Lietuvos kinų ekranuose motociklu, „Laukinių šernų“ kompanijoje, vaidina, kaip paprastai nevykėlį, bet tokį, kurio gyvenimas yra nelaimingai susietas su žudymo verslu. Ar Neve Campbell herojė padės jam pakeisti gyvenimą? Neblogas ir rusų režisieriaus Aleksandro Rogožkino („Gegutė“ ir kt.) naujausias „Sibiro tranzitas“ (TV1000 Russkoje kino, 20.00 val.), į Antrąjį pasaulinį karą žvelgiantis iš Čiukotkos perspektyvos. Į čia įsikūrusį mažytį aerodromą iš sąjungininkės Amerikos skrenda ginklai, maistas. O jeigu dar pasitaiko, kad visas atskridusių amerikiečių būrys – merginos? Taip, Rogožkinas sugeba derinti dramą ir komediją – užtat jo naujausiąjį filmą rekomenduoju, kiek pamenu, jau nebe pirmąsyk.
Užtat jau ko ne, tai ne! Net sunku įsivaizduoti, kad iš Nikolajaus Gogolio šedevro įmanoma – bendradarbiaujant Verai Serdiučkai, Filipui Kirkorovui, Lolitai Miliavskajai bei kitiems primityviausiems rusų estradininkams – sukurti tokį vulgarų, šiurpinantį „miuziklą”, kaip „Vakarai viensėdyje ties Dikanka” (5 kanalas, 21.50 val.; kartojama penktadienį, birželio 29 d., 23.20 val.). Suvokiau tą liūdną faktą gal trečią filmo minutę, bet išžiūrėjau viską – ne dėl mazochizmo, o dėl nuostabos: kiek dar įmanoma pažengti? Pasirodo, margo televizinio idiotizmo keliai – nenuspėjami ir begaliniai.
Trečiadienis
Lyg ir aktoriaus Michaelo Douglaso diena – bet kokiu atveju, du jo vaidmenys, ir įmanoma pasižiūrėti (pagal laiką) beveik abu. Įžymiojo Spartako – Kirko Douglaso sūnui, atrodo, ir pridera tęsti šeimos tradiciją, vaidinti vien tik supervyrus. Tuo tarpu „Nuopuolyje“ (BTV, 21.20 val.) Michaelas įsijautęs, psichologiškai tiksliai vaidina amerikiečiams tokį nebūdingą streso reiškinį. Labai nelygus režisierius Joelas Schumacheris šįkart vykusiai laipsniuoja tą streso augimą. Nuo menkučių detalių – kokios nors zyziančios musės įkyrumo – iki permainų ligtoliniame patogiame egzistavime, nes darbo nebėr, o po skyrybų herojus nebematys nė vaiko – iki alogiško keršto pasauliui, kurį vaidindamas, Michaelas Douglas niekuo nebeprimena amerikiečio standartine šypsenėle: -- Kaip gyveni? – Fine...
Gaila, naujesnis filmas „Netark nė žodžio“ (TV3, 23.00 val.) nebeturi tokio realistiško, tiksliai herojaus beprotiškus poelgius motyvuojančio scenarijaus, o todėl ir M.Douglasui sunkiau kurti įtikinantį paveikslą. Pagal visus trilerio-vidutinioko standartus čia veikia kažkokie vogti briliantai, kažkokie skaičių kodai, pagaliau, pagrobtas vaikas, dėl kurio tėtis (Douglas), aišku, padarys viską. Pastarasis sprendimas – jau tikras standartų standartas...
„Netark nė žodžio“ – šiek tiek naujėlesnis, o dramatišką „Nuopuolį“ prisimenu dar iš pirmųjų videosalonų Lietuvoje laikų. Maždaug iš tų pačių persilaužimo metų – ir romantiškas „Asmens sargybinis“ (TV1, 21.00 val.), kuriame gražuolis Kevinas Costneris saugo dainininkę Witney Houston. Kad du tokie susitiktų ir neįsimylėtų – žinia, taip nebūna.
Gal kartais ką praleidau, bet trečiadieniais, kaip paprastai, daugiau pakartojimų, o kai kurie pavadinimai tiesiog neverti, kad burną aušintum.
Ketvirtadienis
Ko gero, šiandien žiūrime savaitės vienintelę anksčiau nematytą ir šių pastangų vertą premjerą -- Spike‘o Lee 2004 metų tragikomediją „Ji manęs nekenčia“ (LNK, Snobo naktis, 22.35 val.). Kultinis juodaodžių radikalas Lee pastaruoju metu pastebimai kinta. Jis nebe taip aršiai, kaip anksčiau, žvelgia į tuos nelemtus baltuosius, o dramos žanrą dažnai pakeičia tragikomedija ar net viena linksmybė.
„Ji manęs nekenčia“ liudija režisierių dar visai nesudėjus ginklų. Jaunas gabus juodasis specialistas garsia Armstrongo pavarde (Anhony Mackie), dirbęs garsioje farmakologinėje firmoje, atsiduria gatvėje, nes jam visai nepatinka darbe klestinti korupcija (ot, keistuolis). Nuo tų karjeros galimų aukštumų jis nusirita iki... lesbiečių, norinčių vaiko, kaip „tikroje“ šeimoje, apvaisintojo. Tų simpatiškų merginų ekrane pasirodo berods aštuoniolika. O gal tai ir yra tikrasis Armstrongo pašaukimas? Tada pasukit galvą, kodėl gi pasirinktas toksai pavadinimas.
Jeigu kas nors tuo metu nesidarbuoja, labai rekomenduoju ukrainiečių poetinę fejeriją „Joninių išvakarėse“ (TVC International, 11.40 val.), sukurtą – štai jums likimo ironija – ir vėl Nikolajaus Gogolio apysakų ir pasakų motyvais. Nors didelis ekranas šiuo atveju ir suteiktų papildomo džiaugsmo, vis dėlto gražu ir teleekrane žiūrėti. Meilės istorija, į kurią painiojasi pats velnias, -- labai plastiška, savita, kupina gogoliškos fantasmagorijos. Truputį gaila, kad režisierius Jurijus Iljenka primiršo tą šviesiai liūdną jaunystės (1968) stilių, ne per seniausiai, matyt, pats nejausdamas, sukūrė tarsi koncentruotą to stiliaus parodiją – į operą linkstančią pseudoistorinę „Maldą už etmoną Mazepą“.
Birželio 1 dieną žymus juodaodis aktorius Morganas Freemanas šventė jau 70-metį. Gal ta proga kiek pavėluotai rodomas mistinis trileris „Voratinklis“ (LTV, 21.10 val.), kuriame vėl grobstomos dukterys, o Freemano sekliui tenka viską aiškintis. Kūrėjo filmografijoje – apstu kur kas šiltesnių, žmoniškesnių paveikslų, nors kad jis rimtas profesionalas – matyti ir iš „Voratinklio“.
2000-aisiais konkuravo dvi filmavimo grupės: kuri greičiau. Prancūzai, pastatę filmą su Danieliu Auteuiliu „Sade‘as“, pagal laiką buvo pirmieji, bet vos po kelių mėnesių pasirodžiusi amerikiečio Philipo Kaufmano „Skandalingoji plunksna“(TV3, 23.00 val.) iki mūsų dienų ginčus tebekeliančio markizo de Sade‘o (talentingas, kai kas teigia – genialus australietis Geoffrey Rushas) figūrą gal ir iškėlė labiau, kontroversiškiau, savaip.
Abu filmai nėra nei, griežtai žvelgiant, biografiniai, jie tik naudoja kai kuriuos XVIII amžiaus rašytojo, mąstytojo, seksologo (ir praktikoje) gyvenimo motyvus. Nei labai skandalingi, nors yra ir mūsų amžininkų, kuriems vien ta pavardė tebekelia šventą siaubą. Kad Kaufmanas sugeba į neatsiejamą gniužulą sujungti meilę, seksą, politiką, visuomenines nuotaikas, parodė dar jo ekranizuotas Milano Kunderos „Neapsakomas būties lengvumas“. Visa tai yra ir „...plunksnoje“: į psichiatrijos ligoninę, kaip pavojingą visuomenei ypatą, de Sade‘ą įbruka ne kas nors, o pats Napoleonas. Gražiai atskleidžiamas herojaus rašytojo kūrybinis šišas („Mano romanai – kaip širdies dūžiai“), jo neapykanta veidmainiškumui (ponas Michaelas Caine‘as) ir gebėjimas jį apnuoginti, jo keistoka moralinė dvikova su jaunu abatu (Joaquinas Phoenixas). Mažiau įtikina intelektuali Kate Winslet skalbėja Madlena, intuityviai suvokianti, kad jos paskirtis šioje žemėje – išnešti rankraščius, padaryti juos prieinamus ir kitiems. Na, bet „Skandalingąją plunksną“ turbūt jau esate matę, kai kurie kanalai ją rodė ir anksčiau.
Penktadienis
Pastaruoju metu vėl atgyja nebejauno, kadaise kūrusio vien tvirtus bernus, baikerius, kaubojus Keno Russello beprigestanti žvaigždė. Naujame Quentino Tarantino filme „Mirties įrodymas“ – kol kas vien kino teatruose – pamatysime jo pamišusį automobilistą kaskadininką žydromis besišypsančiomis akutėmis. O mažojo ekrano siūlomame naujame šeimyniniame filme „Svajotojas“ (RenTV Baltic, 19.55 val.) jis ir yra tėtušis svajonėlis, kartu su dukrele mylįs sužeistą žirgą. Pagal holivudinius receptus žirgas pastipti, aišku, negali, tad man jau geriau tas Tarantino maniakas.
Kaip vis dėlto siejasi TV ir kino teatrų programos! Antai šiandieninis „Oušeno vienuoliktukas“ (LNK, 20.10 val.) – 2001 metais Steveno Soderbergho statyta smagi kazino plėšimo epopėja kinuose jau pasiekė „tryliktuką“, -- turbūt skiriamas kompensacijai tiems, kurie neturi pinigų multipleksams, o už televiziją dar šiaip taip sugraibo. Vis dėlto, žinokit: pirmas paprastai – geriausias, tokie atvejai, kad „Svetimo“ kažkuris ten tęsinys buvo geresnis už pradžią, atsitinka be galo jau retai.
Ir „Oušeno vienuoliktukas“, ir fantastinė „Raudonoji planeta“ (LNK, 22.25 val.) su Valu Kilmeriu, ieškanti alternatyvų žmonėms, jeigu Žemėje bus nebeįmanoma gyventi, pirmiausia apibūdinami kaip veiksmo filmai. Šito malonumo pakanka ir naujai „Katastrofų dienai“ (LNK, 00.30 val.), kuri, matyt, jau aktuali ir Lietuvai, laukiančiai uraganų bei taifūnų. Jei kas nori susitikti su geromis aktorėmis – prancūze Audrey Tautou (bet tuomet, kai ji dar nebuvo Amelija, o apie kokį solidų honorarą už „Da Vini kodą“ apskritai nesapnavo), buvusia Karmen ispane Laura del Sol – tų paslaugoms prancūzų TV filmukas „Depresija“ (LTV, 00.40 val.), ieškantis griaučių ne spintose, kaip daro anglų humoristai, o namų rūsiuose. Šiek tiek juodoko humoro išlieka ir šiuo buitiškesniu atveju.
O gal dar niekada nematėt prancūzų ir lenkų bendros gamybos „Dantono“ (TV Polonia, 22.50 val.)? Ne pats garsiausias Andrzejaus Wajdos kūrinys, tačiau Gerard‘as Depardieu pagrindiniame vaidmenyje stiprus, lygiai kaip ir Wojciecho Pszoniako Robespierre‘as, o aksioma, esą „revoliucija ryja savo vaikus“ po 1983-ųjų, kai juosta buvo statoma, greitai pasidarys aktuali ir pačiai Lenkijai.
Apskritai ankstesnės epochos buvo kažkokios lėtesnės, ar ką. Visas filmas būdavo skiriamas mokyklinio nėštumo atvejui, kaip „Mokykliniame valse“ (Naše kino, 21.20 val.), kai dabar tokia problema išsispręstų per 20 minučių. Užtekdavo laiko ne vien nuogam veiksmui, bet ir to veiksmo atmosferai, nebanalioms psichologinėms charakteristikoms, kaip 1963 metų prancūzų jokiu būdu ne trileryje, o kriminalinėje dramoje „Melodija iš rūsio“ (TV11, 20.00 val.), suporavusioje seną (Jeanas Gabinas) ir jaunutį (Alainas Delonas) nusikaltėlius, patikusioje net amerikiečiams, davusiems filmui „Aukso gaublį“ už geriausią užsienio metų filmą. Šia nostalgiška gaida šiandien ir užbaigsiu, o jeigu nepatiko, kad niekur neskubu ir neisterizuoju, būkit atlaidūs, kaip ir aš pačiam kinui atlaidesnis.