Praėjusį savaitgalį Kauno dramos teatre aktorius Rolandas Kazlas debiutavo kaip režisierius. Žiūrovams pristatė spektaklį "Palata", sukurtą rusų rašytojo Antono Čechovo kūrinių "Palata Nr.6" ir "Juodasis vienuolis" motyvais.
Pastaruoju metu R.Kazlas mėgsta prisistatyti laisvuoju kūrėju, vadinasi, scenoje jis daro daug daugiau nei anksčiau: vaidina ir režisuoja spektaklius.
Beje, aktorius režisūroje nėra naujokas. Šiemet vasarį Vilniaus "Lėlės" teatre jis sukūrė monospektaklį "Geležis ir sidabras" pagal poeto Vlado Šimkaus eiles. Aktorius yra itin principingas ir reiklus kūrėjas. Niekuomet nemėgo pataikauti pigiam publikos skoniui ir nepabūgo būti nemadingas poezijos spektakliu. Daugelį žiūrovų įtikino, kad gerai skaitoma poezija yra toks pat aktualus žanras, kaip ir drama.
Tačiau raiškiai skaityti poeziją, o kitą kartą režisuoti dramatišką, vieną sudėtingiausių A.Čechovo kūrinių "Palata Nr.6" bei drauge kurti pagrindinį Gromovo (ligonio) vaidmenį nėra tas pats. Ar R.Kazlui "Palata" lygiai taip pat gerai pavyko kaip ir poezijos spektaklis?
Išgraibstė bilietus
Neabejotina, kad talentingas aktorius R.Kazlas turi gausų savo gerbėjų būrį, publika jį mėgsta ir visuomet veržiasi į spektaklius, kuriuose jis vaidina. Antros populiarumo bangos sulaukė tuoj po to, kai artistas pasirodė televizijos šou laidose. Bet netrukus suvokęs, kad pramoginių renginių vedėjo kelias, nors ir gerai mokamas, jam yra svetimas, R.Kazlas sugrįžo į teatrą ir niekada dėl to nesigailėjo. Pastaruosius ketverius metus nešmėžavo televizijos ekranuose ir žiniasklaidoje, bet ramiai ir susikaupęs kūrė. Žinoma, kaip jam ir dera - vaisingai bei sėkmingai - du kartus buvo apdovanotas "Auksiniu scenos kryžiumi".
Tikėtina, kad Kauno žiūrovai visų pirma ėjo žiūrėti R.Kazlo aktoriaus, bet ne režisieriaus. Kaip pastarojo, publika jo dar nepažįsta.
Į visus premjerinius "Palatos" spektaklius bilietai buvo iš anksto išparduoti. Uoliausi teatro gerbėjai, net ir neturėdami bilieto, vis tiek veržėsi į spektaklį. Net solidi publika sutiko sėdėti ant laiptelių, glaudžiai susispaudus siaurame praėjime. Laimingi buvo tie, kuriems pasisekė gauti bilietus "iš rankų", arba kasoje kompiuteris "išmetė" laisvą bilietą, kai kas nors jo atsisakė. Buvo ir tokių, kurie iš toli atvažiavo, metę savo darbus. Vien tik tam, kad pamatytų vaidinantį aktorių R.Kazlą. Jam buvo skirtos didžiulės puokštės lelijų.
Ligonio ir gydytojo dvikova
Ar režisierius R.Kazlas laimėjo prieš aktorių R.Kazlą? Spektaklio kūrėjas nežada lengvo pasisėdėjimo, nes vieta ne ta - ligoninės palata, kur būtų galima juokauti ir pokštauti. Kas yra palata, net ir neskaičiusiajam A.Čechovo literatūrinio šedevro, aišku. O ir ligoninė ne visai įprasta - psichiatrijos. Čia gydomos dvasinės ligos. Žiūrovai taip pat yra šios palatos-spektaklio pacientai. Jiems išduodama programa-paciento kortelė su numeriu. Ką gali žinoti, kada liga ištiks, ir kada patys ten atsidursime?
Ligonis (R.Kazlas) ir daktaras Ragina (aktorius Liubomiras Laucevičius) - du veikėjai, susidūrę gyvenimo kryžkelėje. Jiems abiem svarbu atsakyti į tą patį klausimą: kokia gyvenimo prasmė?
Dviejų talentingų aktorių duetas - stiprus ir įtaigus. Kai kada deklaratyvūs čechoviški filosofiniai apibendrinimai jų lūpose yra stipriai išgyventi ir pajausti. Daugeliu atvejų spektaklį gelbsti aktorių įtaigumas, ypač, kai scenoje pasirodo mistiniai veikėjai - juodieji vienuoliai. Kartais L.Laucevičiaus personažas laimi dvikovą su R.Kazlu ligoniu.
Gražaus gyvenimo viltis
Tačiau šiek kiek sumenkino įspūdį jau spektaklio pradžioje jaučiama nuotaika, kuo baigsis ligonio ir gydytojo dialogas. Paciento vietą užims ir pastarasis. Tam tikros intrigos neliko, kai pabaigoje su pagrindiniu juoduoju vienuoliu (aktorius Dainius Svobonas) pasirodė dar vienas juodasis vienuolis, lyg mirusio daktaro dvasia. Jie dar bando kažką sakyti, bet žiūrovas jų jau ne itin klauso.
Režisierius R.Kazlas nukelia veiksmą į ligoninę, primenančią sovietinius laikus. Ant langų grotos, durys be rankenų, geležinės girgždančios lovos, tokios pat spintelės ir kėdės - nusilupusiais dažais.
Tačiau gailestingoji seselė vienuolė (aktorė Raimonda Šukytė) lyg ir iš A.Čechovo laikų. Prižiūrėtojas Nikita (aktorius Arūnas Stanionis) kaip boksininkas su bokso pirštinėmis daro tikrą tvarką it ringe. Jei ligoniai nemiega, smūgis ir nokautas.
Spektaklio pabaigoje grotos nuo langų bus nuimtos, durys nerakinamos. Psichiatrijos ligoninė atvira - ligonis gali bet kada išeiti. Bet ar jis to nori?
Tačiau režisierius dar leidžiasi į teatrinius žaidimus su juodaisiais vienuoliais ir šiek tiek suprastina tai, kas vyko scenoje dvi valandas. Gyvenimas yra gražus, ir kaip tas ligonis visi trokšta ilgai bei laimingai gyventi. Tuo norisi patikėti.
Nijolė STORYK
