Šis klausimas nepalieka ramybėje daugelio tų, kurie bent retsykiais užmeta akį į per televiziją rodomus realybės šou. Kviečiame pasigilinti, kodėl šiuolaikinėje visuomenėje vyksta tokie reiškiniai, kas ir kodėl juose dalyvauja bei žiūri.
Pradžia – „1984-ieji“
Pirmas realybės šou bruožas – vidinis žmogaus apsisprendimas atidengti savo privatumą viešam stebėjimui. Nagrinėdami šį žmogaus sprendimą ir iš to atsirandantį dvasinį apsinuoginimą visų akivaizdoje, turime sugrįžti prie garsaus pasaulio literatūros veikalo „1984-ieji“, kuriame autorius George'as Orwellas aprašo kontrolę, siekiančią valdyti visas žmonių bendravimo formas. Jo vizijos ir mintys padeda atskleisti paslėptą ir užmaskuotą melą nuo tiesos, prievartą ir totalitarizmą – nuo laisvės. Tai ypač svarbu, kai vienoje ar kitoje krikščioniškomis vertybėmis grįstoje europinėje visuomenėje sujudinami esminiai jos pamatai – pagarba kito žmogaus asmenybei, laisvei, gyvybei, gyvenimo kokybei ir asmeninė atsakomybė už buvimą kartu.
Pranašišku vadintinas romanas „1984-ieji“ (prisiminkime, kada pradėjo irti Sovietų Sąjunga) atskleidžia netgi labiausiai prievartos paveiktų žmonių psichologiją – jų liguistą polinkį stebėti ir kontroliuoti kitą žmogų, netgi bičiulį: jo elgesį, mintis, sąmonę. Vienu tokių asmenybės prievartos elementų, nagrinėtų G. Orwello, – totaliniu stebėjimu – ir rėmėsi šiuolaikinėje televizijoje atsiradę realybės šou, skirti neva drąsioms, nieko nebijančioms, „kietoms“ asmenybėms.
„Big brother“ – „kietiems“ vyrams ir moterims
Šis šou vadinamas „Big brother“ (Didysis brolis). Toks buvo vyriausiojo valdymo organo, aprašyto minėtame romane, pavadinimas. Ši sąvoka apibūdina kažkokį realiai neegzistuojantį, bet suvokimui palengvinti siūlomą totalitarinės sistemos vadą, kuris tave nuolat stebi, apie tave viską žino, už tave sprendžia ir visada geriausiai tavimi pasirūpina. Kaip galima suprasti, Didysis brolis tarsi atstoja Dievą, jo sąvoką ir vietą žmogaus asmenybėje. Šiuo atveju mes neturėtume atmesti prielaidos, kad kiekvienas Žemėje gimęs ir mąstantis žmogus yra religingas – t. y. savo vidiniame pasaulyje siekia atrasti vietą Kūrėjui. Tačiau, priešingai nuo įvairiose religijose Aukščiausiojo asmens kaip mylinčio ir atleidžiančio, suteikiančio laisvę gyventi Dievo sąvokos, Didysis brolis ne myli, o valdo ir negailestingai baudžia.
Nors totalitarinių sistemų kūrėjai teigia, kad yra kažkas vienas, vadovaujantis viskam – persona, tai iš tiesų yra mašina, skirta įgyvendinti visus prievartos ir nelaisvės principus, idant suvaldytų visuomenę ir paverstų ją paklusnia mase. Į šią mašiną įtraukti visi: vieni – kaip valdovai, kiti – kaip naudos ieškotojai, dėl to tapę prievartos vykdytojais, treti – kaip pavaldiniai. Ar tai totalitarinėms sistemoms pavykdavo, ar ne, ir kokie jų prievartos padariniai – savąjį atsakymą į šį klausimą geriau surasti kiekvienam asmeniškai, nes jis yra mūsų skydas nuo totalitarizmo ir raktas į laisvę.
Žmogaus pasidavimas blogiui
Tai, kad žmogaus pasiduoda blogiui, nėra koks nežinomas fenomenas. Iš dalies dėl to Vakarų civilizacija leido įvykti baisiausiam ano amžiaus kariniam konfliktui – Antrajam pasauliniam karui. Žmonių elgesio modeliai visais laikais kartojasi. Kaip ir seniau, taip ir dabar, žmonės, užklupus sunkumams, sustiprėja, o materialinei gerovei kylant, silpsta dvasia: „[...] Kai jie turės ko valgyti iki soties ir tuks, jie kreipsis į svetimus dievus, niekindami mane ir laužydami mano Sandorą“ (Įst 31, 20). Praėjusi žiaurias istorijos pamokas – nuo biblinių Sodomos ir Gomoros laikų iki dabar – žmonija mažai ko išmoko. Išnagrinėjus bet kokio didesnio Europos miesto parduotuvių vitrinas, reklamas, spaudą, o ypač tam tikrų radijo stočių pokalbius, muzikinius kūrinius ir spektaklius, atrodo, kad visuomenė ne tik supasaulėjusi, bet ir ritasi siekdama peržengti šeštąjį ir devintąjį Dievo įsakymus. Taip pat elgtis ji kviečia visus: suaugusiuosius, jaunimą, paauglius, vaikus. Jeigu prieš septyniasdešimt metų žmonės galėjo gyventi, skanduodami „viena tauta – vienas fiureris“, gal neverta stebėtis, kad dabar jie leidžia kasdien žlugdyti savo asmenybę ir asmens laisvę, leisdami įsitvirtinti pasąmonėje maloniai nuobodžioms reklaminėms klišėms, nesusimąstydami apie jų poveikį savo psichikai ir elgesiui?
Taigi ratas toliau sukasi: žmones traukte traukia žaidimai ir bandymai peržengti ribas, už kurių jau buvo patirtas ne vienas fiasko ir prarasta ne viena gyvybė. Tai žaidimai ant leistinumo ir neleistinumo ribos, kai pakimbi erdvėje be jokio materialinio ar dvasinio pagrindo; žaidimai, kai esi ant slenksčio tarp suvokimo ir nesuvokimo. Tokių žaidimų esama ne tik ten, kur tai priimtina, pavyzdžiui, sporte ir technikos srityje, ne tik ten, kur įprasta, kaip antai madoje, koncertuose, reklamoje, bet netgi dabartinės Lietuvos mokyklose. Psichologai tam siūlo naują terminą – kraštutinis elgesys, kuomet mokiniai bando pažeisti taisykles arba tiria mokytojų tolerancijos ir kantrybės ribas.
XX
Ar nepanašu, kad žmogus tokiais bandymais siekia užsimiršti? Bet užsimiršti – tai atsisakyti savęs tokio, koks esi. Tai tampa ypač akivaizdu užklupus visuomenės krizėms, kai asmuo toks, koks yra, sau nebepatinka ir nori atsikratyti tikrovės. Įvairiais laikais kiekvienas, kas pasiduodavo šiam pasaulio gundymui, ieškodavo užmaršties svaigulio: alkoholio, prostitučių, narkotikų ir kitų dalykų, kurie užgožtų jo sveiką nuovoką, blaivų protą ir sąžinę, kad pastaroji nekeltų skausmų širdžiai, kurioje kiekvienam mūsų Dievas įrašė savo įsakymus.
Vienas tokių žaidimų suaugusiesiems ir yra realybės šou. Paprasta akimi žiūrint, ten nieko baisaus nevyksta – tai tiesiog „kietųjų“ varžybos: kas išgyvens, kas laimės žadėtą prizą ar pinigų. Tačiau psichologine prasme žmogui čia iš tiesų daroma nepataisoma žala: jis privalo susitaikyti su tuo, kad yra nuolat stebimas, pats nugalėti savo teisę į privatumą ir apriboti savo asmenybės laisvę. Tokia prievarta panaši į tą, kurią naudodavo Kinijos kalėjimuose, kai belaisvį versdavo rašyti dienoraštį pagal specialų „užsakymą“, kol šis neišeidavo toks, kokio būdavo reikalaujama. Kalinys savo sąmonėje pats „ištaisydavo“ praeities įvykius, kad gautų prižiūrėtojų nurodytą „tiesą“.
Krikščionišku požiūriu abiem atvejais žmogus sunaikina savo asmenybės esminę prigimtį būti laisvai. Tik žmogui Dievas davė privilegiją bei poreikį jaustis privačiu asmeniu ir turėti asmeninį ryšį su Kūrėju. Skirtumas tas, kad kalėjime išduoti save verčia išorės sąlygos, o žaidime tai turi padaryti pats. Dar daugiau – tiek laimėjusiam, tiek pralaimėjusiam žmogui žaidimas palieka ilgai išliekantį dvasinį spaudą, visiškos kontrolės jausmą.
Šis savęs prievartavimas sugriauna įprastą dvasinę žmogaus pusiausvyrą ir, anksčiau ar vėliau, sukelia neigiamų psichologinių arba net psichosomatinių padarinių.
Eksperimentai su psichika
Istorijos tyrinėtojams gerai žinoma, kaip sunkiai, netgi praėjus dešimtmečiams, pasiekiamos žinios apie totalitarinių sistemų vykdomus eksperimentus su žmonių psichika (Kinijoje, militaristinėje Japonijoje, buvusioje Sovietų Sąjungoje, fašistinėje Vokietijoje). Anuomet buvo atliekami proto manipuliavimo bei indoktrinacijos („smegenų plovimo“) eksperimentai. Jų esmė – įvairiomis priemonėmis sukurti psichologinį bendruomeninį spaudimą žmogaus sąmonei, kad jo elgesys būtų valdomas ir jis taptų marionete. Praktiškai tai būdavo taikoma neurolingvistinio programavimo technika. Ji gali būti naudojama gydymui, bet gali būti pasitelkta norint sužlugdyti asmenybę. Pirmu atveju pacientas yra aktyvus proceso dalyvis, jam reikia pagalbos ir jis sveikai suvokia savo vaidmenį šiame procese. Priešingą šios programos poveikį pajuto daug Rytų Europos tautų, į kurias plūstelėjo religinės agresyvaus prozelitizmo sektos.
Kas gi dėdavosi totalitarinių režimų kalėjimuose? Nepaklusniųjų perauklėjimas. Pavyzdžiui, Kinijoje italas katalikų kunigas L. prisipažino įvykdęs tris sunkius nusikaltimus, kurių iš tiesų nebuvo padaręs, tačiau kaltę prisiėmė iškankintas nemigos (tebuvo miegojęs 16 valandų per 4 savaites) ir žiaurumų, nuo kurių jo kūne žiojėjo žaizdos, sutriko virškinimas. Kai po trijų su puse kalėjimo metų jį, atsidūrusį ligoninėje, aplankė psichologas, tėvas L. nuoširdžiai gailėjosi, kad... dabar negauna gero kiniško maisto ir kad jam teks palikti Kiniją.
Iš pradžių buvo žlugdoma psichinė šio žmogaus pusiausvyra (izoliacija, primetamos sąlygos, baimė, pažeminimas, intensyvi kontrolė). Įtampą keisdavo atsipalaidavimas. Būdami tokios būklės, kaliniai ypač jautrūs žmogiškajam supratingumui – tuomet jiems ir diktuojami reikalavimai, kuriuos reikia įvykdyti. „Plaunant smegenis“ nebūdavo užmiršdami ir klasikiniai I. Pavlovo eksperimentai su šunimis.
Tai, kas plūsta iš reklamos, TV ir bulvarinės spaudos, taip pat galima pavadinti bandymu pažeisti žmogaus psichiką. Tikinčiajam tai reikštų sielos tyrumo žudymą. Verta prisiminti, kad savo laiku Hitleris, norėdamas sunaikinti genetinį okupuotų tautų pagrindą, įveisdavo jose pornografiją, o pačioje Vokietijoje ją griežtai draudė. Kitas pavyzdys: Japonijai kariaujant su Mandžiūrija, japonų pirkliai pastarojoje turėjo prekiauti pornografine produkcija, bet tų, kurie parduodavo ją japonui, laukdavo mirties bausmė.
Aprašytų eksperimentų įrankiai laisvai naudojami ir realybės šou. Tačiau savotiškam eksperimentui su žmogaus psichika ryžtamasi jau ne kariniais tikslais, o dėl pramogos. Eksperimentinius žaidimus tikriausiai atlieka nebe specialistai, o paprasti psichologai. Gal taip pigiau?
Pačiame realybės šou galime įžvelgti ir totalitarizmo modelį. Vieni, kurie mano valdą situaciją, – prodiuseriai ir režisieriai – pasitelkia prievartą, kad būtų pasiektas galutinis žaidimo tikslas; kiti, kuriems žūtbūt rūpi pelnas, randa galimybę išgauti medžiaginės naudos ir padidinti pardavimus, reklamuoti savo prekes; treti, kuriems smalsu žiūrėti pro siūlomą rakto skylutę, tampa nemąstančiais režisierių suplanuoto scenarijaus aktoriais ir taip tyliai pritaria jų veiksmams. Tam, kad egzistuotų totalitarinis modelis, reikalingi ir aistrų šaltiniai, nes nerealizuota aistra dvasiškai silpną žmogų varo į neviltį ir verčia pasiduoti. O žmones, užvaldytus kokios nors aistros, ypač masinės, lengva išnaudoti ir valdyti.
Teologinis požiūris
Realybės šou susiduriame su išties įdomiu fenomenu – aistrų įsivyravimu. Tos aistros esti dvejopos: vienos – dėl privatumo ir suvaržytos asmenybės laisvės bei savigynos, kuria stengiamasi juos išsaugoti, kitos – dėl turto, noro įsigyti, pirkti ir parduoti.
Aistra pirkti ir aistra valdyti yra vienos prigimties ir susivienija į aistrą turėti kokį materialinį arba gyvą objektą. Valdymas visada sumažina gėrį, nes mintyse ir realybėje verčia teisti. Tai – nuodėmė, nes tik Dievas yra teisėjas. Tačiau valdymas yra teigiamas, jeigu jis viešas, ir neigiamas, jeigu paslėptas. Žiūrovui realybės šou sukelia iliuziją, esą jis gali numatyti ir valdyti situaciją, be to, leidžia tai jusliškai išgyventi. Antras aistros valdyti pobūdis – jos nerealizavimas. Stebėdami kitus, mes savotiškai susitapatiname su vienu ar kitu asmeniu, bet liekame laisvi, o jie – visais atžvilgiais suvaržyti (prisiimtais įsipareigojimais, apribota judėjimo laisve). Taip auginama žiūrovo aistra valdyti. Tačiau kadangi šio proceso vadovai yra savų planų turintys ir mūsų norams nepaklūstantys prodiuseriai, mes liekame nepatenkinę savo aistrų.
Panašiai būna ir tada, kai ką nors skundžiame, teisiame žodžiais ar mintimis. Teisdami negalime nubausti, tad savaiminė loginė grandis „teismas–bausmė“ nutrūksta. Mes liekame, vaizdžiai tariant, atkandę, bet neprariję, taigi atlikę tik pusę veiksmo. Tai išderina mūsų loginės sekos grandį, mes imame prarasti vidinę pusiausvyrą ir galime tapti irzlūs bei pikti. Kaip matome, realybės šou iš dalies pavaldus mums – bet tik tiek, kiek leidžia jo kūrėjai. Kai veiksmas pakrypsta kitaip – o prodiuseriai ir režisieriai dažniausiai pasistengia, kad taip ir būtų – mes „išsideriname“. Kad susitvarkytume su šiuo praradimu, aistrą valdyti realizuojame lengviau prieinamoje srityje, pavyzdžiui, pirkdami.
Antroji vyraujanti aistra yra malonumas. Šv. Tomas Akvinietis malonumą vadina „sielos judėjimu į prigimtį, kylančiu iš pojūčių“. Pagal Šv. Tomą, „džiaugsmo patyrimas skiriasi nuo malonumo patyrimo tuo, kad pirmasis yra proto vedamas procesas, o antrasis – kūno siekiamas palengvėjimas“. Kūniškas malonumas, kaip juslinė gėrybė, ryškesnis už dvasinį malonumą. Todėl kūno malonumo siekiama apėmus vidiniam skausmui, liūdesiui, užklupus sunkumams ar netektims. Atrodo, visi šie jausmai būdingi realybės šou dalyviams ir juos supančiai aplinkai.
Tačiau vargas tam, kas apsiriboja jusliniu malonumu – jis niekados nėra pilnas, ir tuoj pat nunyksta, kviesdamas ieškoti naujo. Tai, be kita ko, yra priežastis, kodėl taip daug porų sulaužo ištikimybę vienas kitam – susituokę civilinės metrikacijos biure, arba, kaip dabar madinga, „susimetę“ partneriai dažnokai gyvena remdamiesi vien jusliniais malonumais, o toks pagrindas, kaip matome, nėra patvarus. Ir, atvirkščiai, jeigu žmogus gali susilaikyti nuo didžiausių kūniškų malonumų, pvz., kad apgintų savo garbę, dorovę, jis patirs dvasinių malonumų, kiti jį gerbs, jis išliks doras krikščionis. Tai yra esminiai, pastovūs, nepajudinami dalykai.
Parengė Vasil KAPKAN
