Panaršius internete, galima rasti apie pusšimtį įvairių realybės šou svetainių. Kai kurie šių žaidimų atskirose šalyse rodomi kiek pakeisti arba kartojama originali versija, o paplitimo geografija daugiausia apima Šiaurės Ameriką (JAV, Kanadą) ir Europos šalis. Paskutinė valstybė, kurioje šias metais buvo pradėtas rodyti realybės šou, yra Kolumbija. 2001 m. realybės šou gana lengvai atėjo į Lenkiją, Rumuniją, Rusiją, o iš ten – ir į Lietuvą.
Kas tampa dalyviais
Dalyviais parenkami tam tikrų tipų žmonės, turintys tam tikrų reikiamų psichinių ypatybių. Kad atitiktų scenarijų, visiems jiems tenka pereiti psichologinę atranką. Priimti „netinkamo“ asmens, tarkime, savo pareigas einančio dvasininko, šio projekto režisierius tikriausiai niekada negalėtų. Į realybes šou dažniausiai patenka norintieji ką nors išlošti. Dažniausiai tai – neturintys tvirto pagrindo gyvenime ir tikintys netikėtu laimės šypsniu asmenys, psichologiškai linkę paklusti, nes jų tikslas – turtas (pinigai) ir šlovė (būsimieji pinigai) – režisieriaus rankose. Tokiems pakvietimams neabejingi ir tie žmonės, kuriems teko patirti vidinių sukrėtimų, nesėkmių ir kurie nesugeba išsigydyti tų išbandymų padarinių arba nesulaukia reikiamos paramos. Tuomet jie esti dvasiškai silpni, tingūs, linkę tikėtis „kad teisybė kuo greičiausiai atsiteis“, tad noriai dalyvauja loterijose. Ir kodėl gi neišbandžius savo sėkmės televizijos loterijoje – už tai teks sumokėti tik „pigiu“ asmeninio gyvenimo laiku? (Tai šiaip jau turėtų prieštarauti krikščioniškos kultūros atstovo įsitikinimams)
Mums tenka girdėti apie aktorių išgyvenamas psichologines krizes. Taip, Holivudo žvaigždės Rozamond Pinert ir Marilyn Monroe, turėjusios milijonus, lydėtos šlovės ir sėkmės, pasitraukė iš gyvenimo: pirmoji nusinuodijo išmetamosiomis dujomis garaže, antroji – vaistais su alkoholiu. Šou dalyviams, kurie dėl įtampos tampa psichologiškai nestabilūs, panašias krizes tenka patirti tiek tiesioginiame eteryje, tiek vėliau realiame gyvenime.
"Realybės“ gyvenimas
Šios varžybos žydrajame ekrane, ko gero, būtų priimtinos daugumai, jeigu nereikėtų nusižengti savo sąžinei. Kaip matyti, realybės šou yra negatyvus, „visų kovą prieš visus“ kuriantis psichologinis žaidimas. Vis dėlto kodėl žiūrovas susižavi tokio pobūdžio žaidimais, įsitraukia į juos ir nuolat stebi jų transliaciją per televiziją?
Atsakymo, kur slypi realybės šou populiarumas, nereikia ieškoti ilgai ar toli – jo paslaptis tokia pati kaip ir muilo operomis vadinamų televizijos serialų. Dauguma dar prisimena pirmuosius nepriklausomybės metus, kai vakarėjant miestus ir kaimus tarsi kas paralyžiuodavo: kol rodydavo kokį „Tiesiog Marija“, pardavėjos net nesiteikdavo aptarnauti pirkėjų...
Ir žaidimai, ir serialai žmogui suteikia progos nuodugniai „apžiūrėti“ panašių – tokių, kaip jis pats – žmonių gyvenimo scenas ir jų išgyvenimus. Suteikia galimybę kito jausmais „pamatuoti“ savo jausmus, padaryti tai, kas nėra priimtina, bet atrodytų labai įdomu: „įlįsti“ į kito lovą, dušą, apžiūrėti apatinius baltinius ir išgyventi su tuo susijusius pojūčius. Noro išgyventi šiuos pojūčius vedami, žiūrovai noriai renkasi serialus ar realybės šou.
Serialui ir scenarijų, ir aktorius, ir režisierių parenka prodiuseris, siekiantis vieno – kuo gausesnės žiūrovų auditorijos, kad rodant filmą transliuojama reklama padengtų kūrimo išlaidas. Realybės šou atveju toks serialas vyksta tiesiogiai, o kadangi netinkamo scenarijui elgesio nepataisysi, iš anksto numatytiems „vaidmenims“ prodiuseris privalo kruopščiai atrinkti būsimus dalyvius, peršukuoti juos įvairiais testais ir vykstant šou turėti grupę psichologų, kad „gyvoji medžiaga“ būtų paklusni. Štai toks skirtumas tarp serialo bei realybės šou, nors jų tikslai – tie patys: pritraukti dėmesį rodomai reklamai. Tiesa sakant, lieka dar vienas aspektas – šou dalyvių psichologinė būklė po žaidimo, bet apie tai – vėliau.
Masalas dalyvauti realybės šou – apčiuopiama materialinė nauda ir tam tikra šlovė, o žiūrovams – puiki galimybė pro rakto skylutę stebėti kito žmogaus asmeninį gyvenimą ir patenkinti kontrolės jausmą. Dalyviui toks žaidimas atrodo kaip būdas lengvai įgyti įvairių daiktinių vertybių ir įgauti valdžios tiems, kurie tokioms vertybėms paklūsta. Žiūrovai, galima sakyti, pasitenkina patyrę „visagalybės“ jausmą (juos galima palyginti su minia, Romos imperijoje spręsdavusia gladiatorių likimus).
Kiekvienam mąstančiam, laisvai ir kritiškai visuomenės daliai priklausančiam, atsakingam asmeniui neišvengiamai turi kilti klausimas: kas už viso to slypi?
„Žaidimų“ pabaiga
Krikščioniškos moralės principais išauklėtas žmogus visomis jėgomis priešintųsi vienokio arba kitokio pobūdžio išnaudojimui, nes nepriklausomybė ir dorovė jam yra pamatinės vertybės, kuriomis grindžiamas visas gyvenimas. Deja, šios vertybės praranda savąją reikšmę ir tampa savotiška preke pototalitarinių valstybių visuomenėse. Apie tai byloja prostitučių, kurios per pastarąjį dešimtmetį atvyko į Vakarus, kilmės šalių geografija ir tam įspūdingi skaičiai. Kaip pranešė Lietuvos radijas, Vokietijoje iš visų Rytų Europos šalių atvykusių moterų, tapusių prostitutėmis, lietuvės užima antrąją vietą ir atsilieka tik nuo rusių. Ne paslaptis, kad vienoje didžiausių pasaulio valstybių – Rusijoje – dorovei ir žmogaus gyvybei nusižengiama viešai: pavyzdžiui, abortas šioje šalyje laikomas legalia gimstamumo reguliavimo priemone.
Būti ar nebūti Didžiojo brolio žaidimams – tai labai sudėtingas ir drauge labai paprastas klausimas. Norint į jį atsakyti, kiekvienam visuomenės nariui reikia asmeniškai apsispręsti – ar jis rinksis tas vertybes, kurios gali išgelbėti (asmenį, šeimą, tautą), ar tas, kurios visa tai gali sužlugdyti. Atsispirti tokiems ir panašiems žaidimams bei laidoms, lėkštiems televizijos serialams ir Azijos žemynui skirtiems animaciniams filmams bei jų diegiamoms vertybėms sunku ne tik suaugusiems, bet ir paaugliams bei vaikams, kurių vidinis pasaulis nėra atsparus ir jie viską priima už gryną pinigą. Krikščionybės ginama ir puoselėjama šeima dideliam ir greitam verslui tampa vis mažiau reikalinga.
Ką tau, Dievo vaike, skauda?
Kas tau, Dievo Kūriny, yra? Ką ir kodėl tau skauda? Šito niekas nepaklausė. Ar kas nors šiame pasaulyje galėtų paguosti tuos, kurie laisva valia atiduoda į kitų rankas savo laisvę ir renkasi prievartą, dangstomą realybės šou ar kitokiais „žaidimais“? Taip, yra. Tai – vienintelis mūsų Kūrėjas, kuris mus visuomet besąlygiškai myli ir kurio amžinąja dovana – asmens laisve – kai kas iš mūsų bando žaisti. Yra ir Dievo duoti artimieji, mylimieji, draugai.
Nėra padarinio be priežasties – ir mums nevertėtų užmiršti, kad sprendimas pasiduoti panašaus pobūdžio pagundoms, t. y. peržengti moralės ir dorovės normas, šiuolaikinėje visuomenėje pradedamas diegti dar paauglystėje. Kaip šis reiškinys mus paveiks ir kiek sugebėsime prieš jį atsilaikyti, priklauso nuo mūsų pačių: ar norėsime jam pasiduoti, kiek norėsime likti laisvi, kokie – pasyvūs ar aktyvūs – tokių eksperimentų su žmonėmis dalyviai būsime.
Kas nors gali paklausti, kodėl tai, kas šiuo metu Lietuvos žmonėms siūloma žiūrėti, klausytis ir skaityti, gali būti panašu į sistemingą asmenybės žlugdymą? Tuomet prisiminkime, ko neturėjome vaikystėje. Teisingai – laisvės daryti ką panorėję. Štai šioji laisvė dabar beldžiasi į 12–14 metų paauglių gyvenimus. Tiesa, atsakomybės už padarytus poelgius jie nevalios prisiimti – tai padarys artimieji, giminės, draugai. Ko ankstesniais laikais neturėjo jaunimas? Teisingai – sekso, savivalės, narkotikų, egocentrizmo, narcisizmo, hedonizmo. Dabar visa tai ir dar daugiau (be to, pigiai) siūloma visais įmanomais kanalais: pradedant „Mis mokyklos“ rinkimais Kūčių išvakarėse ir baigiant „paneliškais“, „tik vyriškais“ ir „tangomaniškais“ tekstais, kuriuos vargu ar taip nevaržomai leistų skelbti kokioje nors Vakarų šalyje. Keisčiausia tai, kad kartais patys aptariamų laidų pradininkai ir kūrėjai stebisi, jog Lietuvos žmonės bendrauja taip, lyg jaustųsi uždaryti kalėjime.
Duonos ir žaidimų?
Be abejonės, Lietuvos kultūros šaknys yra krikščioniškos, bet dabartinėje visuomenėje krikščioniškos tradicijos ir vertybės labai silpnos. Atkūrus Nepriklausomybę, mūsų žmonės gana amorfiškai ir lengvai pasidavė visiems naujiems vėjams. Kad ir kaip ten būtų, demokratija, kurios pagrindą sudaro ir krikščioniškoji kultūra, sunkiai skinasi kelią. Jos rodiklis galėtų būti kiekvieno piliečio sugebėjimas kritiškai mąstyti. Atbukinti iš tiesų sunkaus sovietų sistemos palikimo, nesugebantys puoselėti tradiciškumo, Lietuvos žmonės nekritiškai priima viską, ką galima lengvai gauti arba ką gudriai įsiūlo įvairių paslaugų, produktų ir vertybių „tiekėjai“. Galima teigti, kad į Lietuvą prieš trylika metų sparčiai plūstelėjusi nežinomų vertybių gausa tiesiog mūsų akyse keičia šalies visuomenę. Tai, kad Lietuva nėra pasirengusi tokiems pokyčiams, liudija vienas didžiausių Europoje savižudžių skaičius. Statistika sako, kad dažniausiai savo noru iš gyvenimo pasitraukia 45–54 metų vyrai ir 65 metų bei vyresnės moterys, t. y. brandūs žmonės. Nuo 1993 m. 100 tūkst. šalies gyventojų tenka 40 savižudybių – šis skaičius nepakito iki šių dienų.
Gal beveik dešimtmetį nekrintantis savižudybių rodiklis turėtų šį tą byloti ne tik psichologams, bet ir valdžiai, kuriai būtų metas susirūpinti, kodėl šlubuoja visuomenės psichikos sveikata? Gal per tą laiką Lietuvoje įvyko vertybių kaita, kurios neištvėrę, šie žmonės pasitraukė? Ar likusi gyventi visuomenės dalis suprato, kas prieš išeinant dėjosi tų žmonių protuose ir sielose? Kiek dar kris moralinių normų kartelė žiniasklaidoje, kada, jos manymu, bus iki galo įtvirtintas neribojamos veiklos laisvės principas, kuris, beje, jokioje kitoje Europos demokratijos šalyje nėra pasekęs tokio lygio kaip Lietuvoje, ypač spaudoje? Kiek dar bus sukurta naujų pagundų viešai išsirengti ir patirti trumpalaikį malonumą, kiek dar leisime žurnalų, laikraščių ir TV laidų, siūlančių dvasinius eksperimentus be atsakomybės už jų padarinius? Kam ruošia mūsų jaunimą tokios produkcijos autoriai? Nejaugi Lietuva virto žlungančios Romos imperijos modeliu ir toliau vadovausis vien šūkiu „duonos ir žaidimų“?
Klausimų yra daug ir jie įvairūs. Atsakymas priklauso nuo mūsų pačių, nes būtent mes ir esame atsakingi už viską, kas atsitinka ar atsitiks visuomenėje, kuriai priklausome. Nuo to, kaip elgsimės šių neigiamų reiškinių akivaizdoje, priklausys mūsų išlikimas ir savitumas. Galime elgtis kaip vaikai, kuriems nežinoma tolesnė gyvenimo įvykių eiga, bet galime elgtis ir kaip brandūs asmenys, atsakingai, saikingai bei tikslingai naudojantys savo gyvenimo laiką.
Verta pamąstyti, ar ne valstybės interesas turėtų būti stengtis atsikratyti į šalį iš viso pasaulio pakraščių plūstančios nerūšinės produkcijos. Atkreipkime akis į faktą, kad Europoje yra apie 20 milijonų bedarbių, kurių dauguma – „teleinvalidai“, t. y. tie, kurie tapo socialiai neaktyvūs dar vaikystėje, daugiau negu dešimt valandų per savaitę žiūrėdami TV. Psichologai teigia, kad keturiolika televizijos valandų per savaitę vaiko kūrybinį potencialą sumažina perpus, ir ši žala lieka nepataisoma visam gyvenimui. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kuo tapsime susivienijusioje Europoje: moralinių ribų nepripažįstančiais vartotojais ar drąsiai ir kritiškai naujoves vertinančiais kūrėjais.
Parengė Vasil KAPKAN
