Kiekvieną kartą, kai stoja sunkūs laikai, žmogus svarsto, ką daryti, kad turimas skatikas nevirstų į nieką. Jam siūlo pirkti namą, butą, žemės, bet žmogus neturi tiek šlamančių. Gal apsimoka pirkti meno kūrinį? Žinoma! Greičiau rasi žmogų, kuris vos sudurdamas galą su galu pirks paveikslą, negu menininką, kuris sakys, jog tai nėra investicija.
Egidijus Jakubauskas kolekcionuoja medalius, dailės kūrinius ir yra finansininkas, tiksliau, auditorius. Taigi puikiausiai žino, kas yra likvidus ir nelikvidus turtas.
Lengva nupirkti, sunku parduoti
Paklaustas, ar jo turima meno kolekcija gelbėtų nuo bankroto, jeigu jis, neduokdie, ištiktų (tpfu tpfu!), E.Jakubauskas nepasakė: „Žinoma!“. Pakartojęs, kad jis finansininkas, kuriam tenka turėti reikalų su turtu ir jį pardavinėti, tarė: „Negreitai man pavyktų ją parduoti, bet vieną kitą paveikslą galėčiau. Matote, paveikslai yra toks dalykas - nupirkti lengva, parduoti sunku. Turėtum eiti per galerijas, ilgai ir nuobodžiai siūlyti, kol pasiektum tikslą. Čia ne auksas, kur gramo kaina aiški ir supirktuvėje akimirksniu atskaičiuos tau pinigus. Taigi paveikslas - vertingas turtas, bet ne likvidus. Namas, auksinės monetos - kitas reikalas, tačiau kas iš to, žiūri į juos ir jie nekelia estetinio pasigėrėjimo. Kas kita paveikslai - jie teikia malonumo".
Pirkinys, kad uždirbtum
Be abejo, finansininko profesija E.Jakubauskui padeda uždirbti pinigų, o kolekcionavimas padeda juos išleisti. Tai yra ir hobis, ir verslas drauge. Tokių, kurie kolekcionuotų iš idėjos, sako, yra nedaug, diduma stengiasi pirkti ir parduoti.
„Gyvendamas Kaune, - sako E.Jakubauskas, - lankydavausi kolekcininkų klube - senelis kolekcionavo monetas ir paliko jų daug, buvo viena kita ir aukso, sidabro daugiausia. Turiu XIX amžiaus medalių. Man svarbu, kad būtų gražūs ir kad lietuviška tematika, ir šiuolaikinius renku.
Taigi kai gyvenau Kaune, man pasiūlė pirkti Petro Kalpoko paveikslą. Daile nesidomėjau, bet, nusipirkęs už 50 rublių, pradėjau ieškoti informacijos, kas yra tas Kalpokas. Sužinojau, kad jo sūnus gyvena Kaune. Kai parodžiau paveikslą, sako, klasikinis darbas, tau pasisekė. Paskui dar Šimonį radau. Tarybiniais laikais menas buvo pigus, už šimtą du buvo galima prisipirkti gerų paveikslų, tą aš ir padariau. Kai tapau turtingesnis, dar daugiau pradėjau pirkti.
Pirkdamas gerus klasikinius prieškarinių ar tarpukario dailininkų darbus dar gali tikėtis, kad nepigiai nupirkęs dar brangiau parduosi. Tokiu atveju investicija pasiteisintų, bet jų labai mažai ir juos labai sunku nupirkti. Labai norėčiau Švažo ar Martinaičio darbų, ypač Gudaičio, bet jų itin mažai likę. Kadangi aš gerai atrinkau, dailininkai, tarp kurių ir A.Savickas, K.Zimblytė, A.Petrulis, dabar turi paklausą. Mano kolekcija savaime pabrango, bet neturėjau ir neturiu tikslo jos kaupti dėl materialinės naudos.
Lietuvoje gana paklausūs ir išeivių dailininkų darbai, kuriems, gal išskyrus tik vieną kitą, pavyzdžiui, Kasiulį, rinkos užsienyje nėra. Jį asmeniškai pažinojau, esu Paryžiuje porą kartų buvęs. Jo kūryba tokia prieštaringa, labai daug komercinių darbų. Jaunystėje jis ypač sublizgo talentu, o paskui jau užsienyje ėmė kurti tokius vienas į kitą panašius paveikslus, kurie man neįdomūs, bet tinka interjerui ir kuriuos galima parduoti. Čikagoje pažįstu vieną žmogų, kuris pagal skelbimus iš vietos senukų superka išeivijos dailės kūrinius, atveža į Lietuvą ir pakelia kainas penkiskart.
Kai dailės kūrinys man atsibosta arba nepatinka, stengiuosi jį parduoti, o kartais, pamatęs neblogą paveikslą, kuris man nors ir nepatinka, bet jo kaina gera, imu ir nuperku, paskui pasiūlau kokiai galerijai. Kartą antikvaro turguje ant Tauro kalno Vilniuje užėjau keistą modernišką peizažą, nupirkau jį už 50 litų. Nuvaliau, žiūriu, lyg ir parašas A.K. Pasirodo, tai žinomo dailininko Algimanto Kuro paveikslas, jis pats tai patvirtino. Mano kolekcijai jis buvo nereikalingas, nunešiau į vieną galeriją ir gavau šešis tūkstančius".
Lietuvoje per daug dailininkų
Aukcionuose kolekcininkas paveikslų neieško ir neperka. Ne tik dėl to, kad brangu, bet tai jam neįdomu, atima atradimo džiaugsmą. Jo nuomone, Lietuvoje yra per daug dailininkų, kurie „prikepa" įvairiausio šlamšto, pakaktų ir dviejų šimtų. „Verčiau jie būtų interjero dizaineriais, dažytojais, užuot tapydami šimtais tuos paveikslus. Tokiai mažai šaliai 800 narių yra per daug, laisvi menininkai dabar negali išgyvent. O aš dabartinio meno išvis pirkti nenoriu - nusipirksi, ir kur dėsi paskui? Kur juos dės tavo vaikai? Dailė išsigimsta, o instaliacijos, kompiuterinės grafikos man nepatinka. Mažai kas nori su teptuku ant drobės dirbti, tai ilgas ir kruopštus darbas, o kompiuteriu - šmakšt ir gatava".
Investicija į save
Jam įdomiausias pats kolekcionavimo procesas, ieškojimas. Kai daiktas atsiduria kolekcijoje, viską reikia pradėti iš pradžių - eiti kito daikto link. „Nežinau, net nežinau, ko norėti, nežinau, ką surasiu. Cirkuliuoja nemažai paveikslų, bet gerieji pakliūva į muziejus, o iš muziejų paprastai jau nebeišeina. Pamatysiu kur, žinosiu. Aš gi nerenku istoriniu požiūriu, kad kiekvieną autorių, kiekvieną epochą turėčiau. Kolekcija užvaldo žmogų. Kai įsigyji paveikslą, imi daugiau domėtis jo autoriumi, stiliumi ir tada augi kartu su savo kolekcija, esi jos tempiamas į viršų. Auksas niekur nenutemps. Žinoma, sveikas protas reikalingas ir čia. Buvo ir fanatikų, kurie viską išleido, skyrėsi, o po mirties kolekcijos atitekdavo nežinia kam. Fanatikai visada blogai baigdavo".
Vagims nėra kur įsibėgėti
Pasmalsavus, kur jis laiko savo lobius, kolekcininkas atsakė su jais nemiegąs. Kad nuo meno pailsėtų akys, miegamajame nėra pasikabinęs nė vieno paveikslo. Tiesa, jų yra salone, nors ir ne tiek daug, ir tik klasika - Kalpokas, Galdikas, Vizgirda.
Galeriją prie nuosavo namo įsirengęs kolekcininkas sako naktimis nedrebantis iš baimės dėl kolekcijos likimo būtent dėl to, kad paveikslų vertė nepriklauso nuo uncijų ir galimybė juos parduoti yra nedidelė. „Jų nebus kur dėti, - juokauja E.Jakubauskas, - į užsienį nenuveši, Lietuvoje greitai suseks. Rinka labai maža, o pirkėjus ant pirštų gali suskaičiuoti".
Danutė ŠEPETYTĖ
