Pasvalietis savo krašto muziejui dovanojo unikalią girnapusių ir dubenuotųjų akmenų kolekciją.
Pasvalio krašto muziejus, įkurtas viso labo prieš dešimt metų, netikėtai buvo papildytas neįtikėtinais turtais. Pasvalietis Antanas Stapulionis muziejaus gimtadienio proga padovanojo trisdešimt metų kauptą girnapusių ir dubenuotųjų akmenų kolekciją.
Muziejaus lobiai pagausėjo net 400 eksponatų, kurių pavydėti gali bet kuris pasaulio muziejus.
Trauka – unikalumas
A. Stapulionio įkurtą akmenų muziejų kasdien aplanko keletas ekskursijų, pažiūrėti jo eksponatų atvyksta pavieniai žmonės. Pastebėta, kad šis originalus po atviru dangumi įkurdintas muziejus pritraukia daugiau lankytojų nei Pasvalio krašto muziejus.
Akmenų muziejaus trauka – jo unikalumas. Teigiama, kad niekur kitur Lietuvoje nėra vienoje vietoje surinkta 66 dubenuotųjų akmenų ir 300 girnapusių, kurių didžiausios – bemaž dviejų metrų skersmens.
Rinkti akmenis A. Stapulionis pradėjo prieš trisdešimt metų. Diplomuotas istorikas, kuriam buvo patikėtas valdžios vairas (dirbo vykdomojo komiteto pirmininku), panoro nuo akmenskaldžių kūjų išgelbėti melioracijos nukeliamų sodybų dubenuotuosius akmenis.
Šie akmenys, kurių paskirties vyriškis teigia iki šiol gerai nežinantis, jį traukė ir savo grožiu, ir paslaptingumu.
Garbino kaip altorius
Iš surinktos istorinių tyrinėjimų medžiagos apie dubenuotuosius akmenis A. Stapulionis teigia susidaręs įspūdį, jog jie pagonybės laikais tarnavę kulto reikalams. Kam konkrečiai šiuos akmenis naudodavę mūsų protėviai, galima tik spėlioti. Manoma, jog išgremžtose akmenų duobutėse prisirenkantį vandenį jie galėję laikyti šventu ir galbūt juo šlakstėsi.
A. Stapulionis teigia aptikęs liudijimų, jog senoliai šiuos akmenis garbindavę nelyginant altorius ir tikėję, jei kas nors užlips ant tokio akmens, susilauks dangaus bausmės.
Kiti pasakojimai apie dubenuotųjų akmenų paskirtį byloja neva iš jų buvo lakinami žalčiai, laikyti gerosiomis namų dvasiomis. Tikėtina, kad duobutė buvo išgremžiama kertiniame akmenyje, laikiusiame vieną iš namų kerčių. Kadangi tuomet pamatai retai tebuvo kasami, namai statyti ant akmenų, tad visai tikėtina, kad akmenyje esančioje duobutėje susirangydavo ir žaltys.
„Sykį vasarą aš ir pats dariau eksperimentą – miške susirastą žaltį girdžiau pienu. Gėrė, ko negers. Bet kaip patikrinti, ar žalčiai gyvendavo po pamatais – nežinau“, – sakė A. Stapulionis.
Tarp kitų versijų, kam reikalingos duobutės akmenyje, minimos ir tokios, kad juose per badmečius buvo grūdami grūdai bei trinami lašiniai. Sutrintų lašinių tarsi padaugėdavo, juos būdavo galima užsitepti ant duonos. O javų derlius užaugdavęs toks mažas, kad grūdų nereikėdavę vežti į malūną – pakakdavę pagrūsti akmens duobutėje.
Valstybė nebesaugo
A. Stapulionis pabrėžė, jog sovietmečiu manyta, kad dubenuotųjų akmenų nėra daug, tad juos saugoti buvo ėmusis valstybė. Vėliau išsiaiškinta, kad šie akmenys nėra tokie jau reti eksponatai, tad saugoti atsisakyta. Būtent tada dubenuotuosius akmenis ir pradėjo rinkti A. Stapulionis. Visi jie atsivežti iš Pasvalio rajono sodybų, nukeltų melioracijos.
Vieni žmonės šiuos akmenis A. Stapulioniui atiduodavo mielai, kiti gailėdami, o dar kiti ir visai neduodavo, sakydavo, kad jiems pernelyg sunku skirtis su protėvių palikimu.
Ir dovanotus akmenis, ir tuos, kuriuos žmonės pasilikdavo prisiminimui, A.Stapulionis metrikuodavo. Jis aprašė kiekvieno šių akmenų radimo vietą, jų apimtis, pasakojimus apie tokių akmenų paskirtį. Akmenų kolekcininkas viliasi, kad jie žinovams pasitarnaus kaip istorinių tyrinėjimų objektai.
Sukūrė ekspoziciją
Girnapuses A. Stapulionis susivežė iš begriūvančių Šiaurės Lietuvos malūnų. Derlingose Pasvalio, dalies Biržų ir Panevėžio rajonų žemėse kitados vėjo malūnų būta išties daug. Vėliau vėjo energiją keitė garas, elektra, tad vėjo sukami malūnai nebeteko savo paskirties ir ėmė nykti.
Tapusiomis niekam nebereikalingomis jų girnapusėmis ir susidomėjo A. Stapulionis. Jis prisimena turėjęs nemažai vargo, kol parsigabenęs kone dviejų metrų skersmens akmenines girnapuses ir sustatęs skverelyje prie savo namų, podraug su dubenuotaisiais akmenimis.
Kuriant girnapusių ir dubenuotųjų akmenų kompoziciją A. Stapulioniui talkino liaudies meistras Virginijus Nudas, didžiulius, sunkius eksponatus teko sustatyti taip, kad ne tik apžiūrinėti, bet ir laipioti po juos nebūtų pavojinga čia gausiai atvykstančioms vaikų ekskursijoms. Akmenų muziejaus kūrėjui gaila, kad šalčio ir lietaus veikiamos gana greitai yra ir nyksta lietos akmens masės girnapusės.
A. Stapulionis pabrėžia, kad šioms girnapusėms reikalinga apsauga, kuria jis, greitai įkopsiantis į devintą dešimtį, pasirūpinti nebeišgali.
Svarbiau už pinigus
Šiuo metu kaimo turizmo sodybų šeimininkai, etnografinių maitinimo įstaigų savininkai ir šiaip piniguočiai už A. Stapulionio surinktas girnapuses ir dubenuotuosius akmenis siūlo išties dideles sumas, galinčias garantuoti jam sočią senatvę. Buvo bandymų vogti eksponatus, ne sykį jie rasti išvartyti.
Tačiau istorikui A. Stapulioniui už pinigus svarbiau trisdešimt metų rinktų akmenų išsaugojimas, jų tyrinėjimas, paslapčių atskleidimas. Jo manymu, tai geriausiai padarys muziejininkai, į kurių rankas jis patikėjo savo surinktus lobius.
Daiva Baronienė,
„Lietuvos žinios“
