Amerikiečių prozininkas ir vienas svarbiųjų XX a. dramaturgų, dukart Pulicerio premijos laureatas Tenesis Viljamsas (Tennessee Williams, 1911-1983), kad ir kaip žiūrėsi, nepatogus autorius. Homoseksualus, vaikystėje podraug su mylima seserimi muštas tėvo, savo aistringomis pjesėmis ir mažąja proza užsitraukė katalikų Bažnyčios nemalonę: viena jo pjesė buvo pasmerkta kardinolo Spellmano kaip “maištinga, apgailėtina, moraliai atstumianti, įžeidžianti katalikiškus padorumo standartus”. Nepaisant laikinų ir ne visuomet teisingų priekaištų, Tenesis Viljamsas tapo vienu iš pagrindinių XX a. dramaturgų. “Balso” skaitytojams siūlomame T. Viljamso pokalbyje su savimi nesunku išvysti esmines rašytojo nuostatas, požiūrius į visuomenę ir meninį klimatą, estetines pažiūras.
- Ar galime pasikalbėti atvirai?
- Kitaip ir negalėtume.
- Tikriausiai žinai, jog po tavo pirmosios sėkmingos pjesės "Stiklinis žvėrynas", kuri buvo atgaivinta šio teatrinio sezono (1957 m. – vertėjo pastaba) pradžioje, dauguma kritikų suvokė, jog tai vis dar geriausia tavo pjesė, nors ir parašyta prieš dvylika metų.
- Taip, aš skaitau visas apžvalgas ir recenzijas, skirtas mano pjesėms, netgi ir tas, kuriose teigiama, jog aš rašau dėl pinigų ir kad man svarbiausia brutalūs ir šlykštūs instinktai.
- Kur daugiausia dūmų?...
- Labiausiai rūksta užpylus vandens ant ugnies.
- Tačiau, be abejonės, tu pripažinsi, kad naujausiose tavo pjesėse esama tam tikrų, nerimą keliančių šiurkštumo, šalčio, smurto ir pykčio ženklų?
- Manau, kad ir neplanuodamas tą daryti, aš sekiau tą augančią įtampą, pyktį ir smurtą pasaulyje ir laike, kuriame aš gyvenu, per mano paties – rašytojo ir asmens - nuolat augančią įtampą.
- Tad tu pripažįsti, kad toji “auganti įtampa”, kaip tu tai pavadinai, yra tavo paties būklės atspindys?
- Taip.
- Liguistos būklės?
- Taip.
- Besiribojančios su psichoze?
- Manau, kad mano kūryba visada man buvo tam tikra psichoterapijos forma.
- Tačiau kaip tu gali tikėtis, kad žiūrovai bus sužavėti pjesių ir kitų kūrinių, kuriuos įtampai pašalinti sukūrė potencialus beprotis ar jau šiek tiek pamišęs žmogus?
- Tai atpalaiduoja jų pačių.
- Ką jų pačių?
- Augančią įtampą, besiribojančią su psichoze.
- Galvoji, kad pasaulis kraustosi iš proto?
- Kraustosi? Sakyčiau, jau kone išsikraustė! Kaip sakė čigonė pjesėje “Realybės kelias” (“Camino Real”, 1955 m., - vertėjo pastaba) - pasaulis yra atbulai skaitomas juokų laikraštis. O taip skaitant labai juokinga nebūna.
- Ir kaip toli manai gali eiti pirmyn, turėdamas tokį iškankintą pasaulėvaizdį?
- Tikriausiai taip toli, kiek ir tasai iškankintasis pasaulis, bet ne toliau.
- Tačiau tu nesitiki, kad žiūrovai ir kritikai eis kartu su tavim?
- Ne.
- Tad kodėl tu stumi ir trauki juos ten?
- Aš tiesiog ten einu. Aš nieko nestumiu ir netraukiu eiti su manimi.
- Tiesa, bet tu tikiesi, kad žmonės tebeklausys tavęs, ar ne taip?
- Žinoma, tikiuosi.
- Netgi, kai tu iš savo kūrinių jiems švysteli smurtą ir siaubą?
- Argi tu nepastebėjai, kad žmonės aplink mus krenta tarsi drugeliai vasaros pabaigoje – ir visa tai šiuolaikinio smurto ir siaubo epidemijos pasekmė šiame pasaulyje ir laike, kuriame mes gyvenam?
- Tačiau tu esi pramogininkas, turintis meninių siekimų, ir žmonių daugiau nebesmagina katės ant įkaitusių skardinių stogų, lėlytės, nei keleiviai išprotėjusiuose tramvajuose!
- Tuomet tegul eina jie į miuziklus ir komedijas. Savo krypties aš nekeisiu. Man pakankamai sunku rašyti tai, ką aš noriu rašyti, nebandant rašyti taip, kaip tu sakai, kad jie nori, kad rašyčiau, o taip rašyti aš visai nenoriu.
- Ar manytum, kad tavo kūryboje yra kas nors pozityvaus?
- Be abejonės, aš manau, kad yra.
- Būtent kas?
- Riksmas, beveik klyksmas, poreikis visuotinės giliai žmogiškos pastangos pažinti save ir kitus daug geriau – tiek kad pripažintum, jog nė vienas žmogus nėra privilegijuotas žinoti, kas yra teisinga ir kas yra dora, labiau negu kitas, žinantis kas yra veidmainystė ir kas yra blogis, ir taip toliau. Jeigu žmonės – rasės ir tautos - pradėtų nuo šios sau pripažintos tiesos, tada, tikiu, pasaulis atsitraukti nuo šio išsigimimo, kurį aš nesąmoningai pasirinkau kaip esminę, alegorišką visų savo pjesių temą.
- Atrodo, tu jautiesi objektyviu ir gerokai aukščiau esančiu šio visuomenės nuosmukio eigos požiūriu.
- Niekad nesu rašęs apie kokią nors ydą, kurios nebūčiau stebėjęs savyje.
- Tačiau tu kaltini visą visuomenę - nuo pasidavimo blogiui iki sąmoningos apgaulės, ir tuo pačiu tuomet atrodai atskyręs save nuo jos kaip rašytojas.
- Kaip rašytojas – taip, bet ne kaip asmuo.
- Ar galvoji, jog tai yra išskirtinė tavo kaip rašytojo dorybė?
- Aš neturiu jokių sentimentų rašytojams. Tačiau esu linkęs manyti, kad dauguma rašytojų, ir dauguma kitų menininkų, kurie iš tikro yra pašaukti kūrybai, pirmiausiai yra motyvuojami troškimo pažinti ir atskirti tiesą nuo melų ir išsisukinėjimų visumos, kurioje jie gyvena, ir aš galvoju, jog tas impulsas ir yra esminis veiksnys, dėl ko jų kūryba priklauso ne profesinei, o pašaukimo, tikrojo pašaukimo sričiai.
- Kodėl tu nerašai apie gerus žmones? Negi gyvenime niekada nesi jų sutikęs?
- Mano teorija apie gerus žmones yra tokia paprasta, kad baugu ją ir išdėstyti.
- Pamėgink!
- Na, savo gyvenime aš nesu sutikęs nieko, ko nebūčiau galėjęs pamilti, jeigu tik aš, žinoma, būčiau visiškai pažinęs ir supratęs tą žmogų, tad ir kūryboje bent jau stengiausi pasikliauti tuo žinojimu ir supratimu.
Aš netikiu “prigimtine nuodėme”. Aš netikiu “kalte”. Aš netikiu piktadariais ir didvyriais, tačiau tikiu gerais ar blogais keliais, kuriuos individai pasirinko, ir ne savo pačių valia, bet iš būtinybės arba iš tam tikrų jų neįsisąmonintų poveikių, aplinkybių ir savo pirmtakų.
Tai yra taip paprasta, kad man gėda apie kalbėti, bet aš įsitikinęs, jog tai tiesa. Tiesą sakant, galvą guldyčiau už tai! Tai yra priežastis, dėl ko aš nesuprantu, kodėl mūsų propagandos pramonė visuomet mėgina mokyti, įtikinėti mus nekęsti ir bijoti kitų žmonių tame pačiame mažame pasaulyje, kuriame mes gyvename.
Kodėl mes negalime susitikti tų žmonių ir pažinti juos, kaip aš sutinku ir susipažįstu su žmonėmis savo pjesėse? Žinau, tai skamba siaubingai tuščiagarbiškai ir egoistiškai.
Nenorėčiau tokia nata baigti pokalbio. Bet ką tuomet turėčiau pasakyti? Tą, kad aš esu nedidelis menininkas, kuriam pavyko parašyti vieną ar du didelės svarbos kūrinius? Net negalėčiau pasakyti – kuriuos. Ir nesvarbu. Pasakiau, ką norėjau. Galiu tą vėl pakartoti arba užsičiaupti. Tai nepriklauso nuo tavęs, tai absoliučiai priklauso nuo manęs ir nuo atsitiktinumo arba Apvaizdos judesio mano gyvenime.
