2009 m. balandžio 3 d. (penktadienį) 16 val. Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a.1, Kaunas) atidaroma Monikos Požerskytės ir Romualdo Požerskio fotografijų paroda „Degantis žmogus“.
Bus pristatytas albumas „Degantis žmogus“. 15 val. ir 16:30 val. bus demonstruojamas 36 min. filmas apie Nevados dykumoje vykstantį alternatyvaus meno festivalį.
Paroda veiks iki balandžio 26 d.
Romualdas Požerskis - Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto, menotyros katedros docentas, Monika Požerskytė studijavo fotografiją - videomedią Dailės akademijoje ir apsigynė magistro laipsnį, dirba fotografijos studijoje “PIXSTUDIJA”.
„Sveikas parvykęs namo!“ – skelbia plakatas prieš įvažiuojant į 5 km skersmens laikrodžio formos ir valandom sužymėtom gatvėm stovyklavietę. Naujokus pasitinkančių moterimis persirengusių vyrų ir vyrais persirengusių moterų buvo ir „Mis Amerika“ dalyvė, kuri prisipažino, kad jos seneliai yra kauniečiai. Pirmą kartą apsilankiusieji skambina varpu ir susimąsto apie savo svajonę. Tarsi įžengi į savo fantazijų, pasakų, sapnų, vizijų, svajonių pasaulį.
Monikos Požerskytės nuotr.
Kasmetinis festivalis „Degantis žmogus“, vykstantis Nevados dykumoje, yra pripažintas unikaliausiu ir didžiausiu alternatyvaus meno reiškiniu pasaulyje. Į 2008-ųjų festivalį, kurio tema buvo „Amerikos svajonė“, susirinko 49 599 dalyviai. Per paskutinę rugpjūčio savaitę festivalyje buvo eksponuota ir realizuota daugiau nei 2 500 įvairiausių kūrybinių projektų: fantastiškiausių meninių skulptūrų, instaliacijų, perfomensų ir kitų naujausių kūrybinių ieškojimų. Juodosios uolos dykumoje Nevadoje lengviau išbandyti atominę bombą, nei rengti savaitę trunkantį festivalį. Tai ežero dugnas, kuriame žiemą susikaupia drėgmė, o vasarą susidaro savotiškas molio dulkių grindinys. Čia nerasi jokios gyvybės, nei žolytės, nei uodo, čia nesidaugina net bakterijos. Jeigu pasiklysite dykumoje, mirties iš troškulio neišvengsite. Artimiausia gyvenvietė – už 50 kilometrų, dieną + 40° C, o naktį temperatūra nukrenta iki -3° C.
Romualdo Požerskio nuotr.
Antropologai, sociologai, menotyrininkai iki šiol tebeanalizuoja šį renginį – jis toks daugialypis, unikalus ir nuolat kintantis, kad jį sudėtinga objektyviai apibrėžti. Glaustai apibendrinus – tai trumpalaikis aukšto lygio pasaulinis meno festivalis ir įvairiausių subkultūrinių grupių susibūrimas, vykstantis paskutinę rugpjūčio savaitę po svilinančia saule, buvusio seno ežero plokštumoje, apsuptoje kalnų, be jokio augalo ar gyvūno, išskyrus korozines šarmines dulkes, kurios įsigeria visur ir į viską. Tai industrinės pasąmonės, postmodernios technokultūros, archajiškos, mitologijos, ugnies kulto, gentinių apeigų ir paprasčiausio palėbavimo kratinys, kasmet kviečiantis savęs atsivėrimui, išraiškai, transformacijai, nuostabai.
Festivalio organizatoriai kasmet moka Nevados valstijai apie 500 000 JAV dolerių mokestį už leidimą naudotis šia dykuma, įskaitant griežtus ekologinius reikalavimus – po savęs nepalikti jokių pėdsakų. Į festivalį atvyksta didžiausių JAV kompiuterinių ir garsiausių modernių technologijų firmų atstovai. Jie savo idėjas įgyvendina pristatydami milžiniškus judančius objektus. Vabzdžių, gyvūnų, fantastiškų padarų formas primenančios judančios, važiuojančios mašinos žybsi šviesomis, skleidžia garsus, muziką, dūmus ir ugnį. Visa tai užprogramuota kompiuteriais, naudojamos naujausios technologijos. Iš pirmo žvilgsnio chaotiškas mašinų veiksmas naktimis virsta darniu aparatų pasirodymu.
Romualdo Požerskio nuotr.
Audros čia kyla akimirksniu, daugelis tuo metu stengiasi pasislėpęs nusnausti, sulenda į palapines... Pragariškai pustant dulkes, labai lengva pasiklysti tamsoje, kurioje neįmanoma įžiūrėti net ištiestos savo rankos. Tačiau po 15-20 minučių viskas akimirksniu baigiasi, vėl svilina saulė, mėlynuoja neįtikėtinai giedras dangus. Po audros jautiesi tarsi sucementuotas. Tuomet reikia keisti visus drabužius, valyti palapines, teptis kremu nes oda sutrūkinėtų iki žaizdų.
Cirko artistai, „Mirusių galvų“ gaujos nariai, drabužių modeliuotojai, hipiai, rokeriai, gėjai ir lesbietės, baikeriai, pankai, satanistai, sadomazochistai, reiveriai, įvairų religijų išpažintojai, intelektualai bei žiopliai - visi vienoje vietoje. Prasidėjus festivaliui, milijonieriaus negali atskirti nuo kitų dalyvių. Jis gali tiesiog įsisegti į plaukus plunksną ir vaikščioti nuogas. Festivalio dalyviai – tarsi iš cirko arenos išėję artistai. Pasijunti tarytumei dalyvaująs Federiko Felinio filmo fantasmagorinio karnavalo eitynėse. Dykumoje atliekami neįtikėtini, fantaziją ir dvasią išlaisvinantys ritualai, išsitrina ribos tarp gyvenimo ir žaidimo, tarp realybės ir sapno.
Modernaus meno kritikai teigia, jog šis renginys – vienintelė vieta, kur ribos tarp meno ir gyvenimo iš tiesų visiškai ištirpsta. Tu gyveni meno kūrinyje, tavo egzistencija ten tampa meno kūriniu. Tai didžiulis neįprastas hepeningas, neabejotinai vertas tam paaukojamos energijos ir bent vieno apsilankymo gyvenime.
