Savaitgalį kultūros centro „Ramybė“ (Vytauto g. 35, Palanga) scenoje du spektaklius suvaidins aktoriaus ir režisieriaus Ramūno Abukevičiaus teatro „Ramūno ateljė“ aktoriai.
Rugpjūčio 4 d. 19 val. žiūrovai išvys spektaklį „Meilės negali prisiminti“, sukurtą pagal Marguerite Duras pjesę „La musica antroji“. Šiame spektaklyje kartu vaidina Rasa Jakučionytė.
Spektaklis paliečia esmines vyro ir moters santykių problemas. Tai skyrybų istorija. Žmonės susitinka paskutinį kartą. Tik nuo jų gebėjimo suprasti vienas kitą atsivertų galimybė likti kartu ir išgyventi meilę, kuri juos vis dar sieja. Nepaisant kartu pragyventų metų, dar yra likę klausimų į kuriuos nebuvo gauta atsakymų. Galų gale jie ryžtasi kalbėtis atvirai, bet deja jau per vėlu. Jie nebegalės peržengti savęs, praeities, nesugebės užmiršti nuoskaudų ir pradėti viską iš naujo. Jie nusprendžia išsaugoti savo meilę, o tai įmanoma tik nebūnant kartu. Herojai priversti iki galo išgyventi šią, dabar jiems skirtą gyvenimo atkarpą, nes rytojus gali ir nebeišaušti.
Rugpjūčio 5 d. 19 val. – monodrama „Ir visada bus per vėlu“. Tai istorija apie žmogų, kuris tam tikroje situacijoje nesugebėjo pasielgti taip, kaip to reikalauja žmoniškumas. Tas kaltės jausmas paskatino atgailai ir privertė mąstyti ir suvokti pasaulio dviveidiškumą. Jis „išėjo“, atsiskyrė nuo visuomenės. Apmąstydamas savo gyvenimą, jis atskleidžia šventeiviškos visuomeninės moralės nuosmukį, kviečia įvertinti savo kaltes, nes jų turi kiekvienas. Šis kūrinys – tai A. Camus‘o egziscencinės pasaulio sampratos esmė, žmogaus susidūrimas su pasaulio absurdu.
Vilniaus senamiesčio erdvėje, Latako gatvės pirmojo namo pirmajame bute, jau III-iąjį sezoną vaidina Ramūno Abukevičiaus „intymusis“ teatras – „Ramūno ateljė“ teatras. Neįprastoje erdvėje vaidinama keliolikai žiūrovų, sėdinčių taip arti, kad neretas kartais suabejoja, ar tik žiūri spektaklį, ar ir pats jame dalyvauja.
„Žiūrovai taip arti, kad bet koks tavo sau leistas teatrališkumas - sumeluotas vidinis poslinkis, intonacija, gestas - juos trikdo, tą tu tuoj pat pajunti ir turi koreguoti tikrumą. Tokioje intymioje aplinkoje atverdamas personažo išgyvenimus įtrauki žiūrovus. Užsimezga tikras kontaktas. Susikuria bendra emocinė erdvė. Žiūrovas išties tampa spektaklio bendraautoriumi, papildo ir koreguoja sceninį vyksmą.
Aš pasitinku žiūrovus, mes bendraujame prieš spektaklį, vaidinam, po to kviečiu juos pasilikti dar pabendrauti. Žiūrovai dažnai pasilieka. Mes kalbamės apie gyvenimą. Tai savotiškas socialinis viso to vyksmo aspektas, kuris man irgi pakankamai svarbus,“ – sako teatro įkūrėjas, režisierius ir aktorius Ramūnas Abukevičius.
Teatrologė Livija Akuratere prisipažino, kad ją pakerėjo šis teatras: „Pasižiūrėjusi Kamiu, supratau, kad jau seniai nesu mačiusi tokio gero spektaklio <...>. Tai gyvenimas, vykstantis mūsų akivaizdoje. Netikėtos reakcijos, perėjimai, kontrastai, gelmė, prisitaikymai - personažo gyvenimas, vykstantis čia, mūsų akivaizdoje, jokio teatrališkumo, viskas taip tikslu ir aišku. Tu suvoki, kaip ir kuo šitas žmogus gyvena. Supranti, kas su juo vyksta.
Antro spektaklio („Meilės negali prisiminti“) laukiau su nerimu. Maniau, juk negali būti ir antras tobulas. Nenusivyliau. Ir vėl veiksmas giluminis, vykstantis čia ir dabar, santykiai aiškūs. Tokia tiksli teatrinė, turiu galvoje, vidinė dvasinė personažų egzistencija scenoje, kad stebi spektaklį sulaikęs kvapą ir, rodos, absoliučiai viską supranti, nors ir nemoki kalbos. Kalbos barjeras tampa visiškai nereikšmingas, kai yra tikras sceninis veiksmas. O kokia aktoriaus balso intonacijų skalė!“
