Antroji festivalio „Naujasis Baltijos šokis ‘08” dalis pažymėta „kedja“ (Šiaurės-Baltijos šokio susitikimo) ženklu; pirmasis vakaras (05.09) skirtas estų-vokiečių ir suomių šiuolaikiniam šokiui. Susitaikius su beribės šiuolaikinio šokio formų ir prasmių įvairovės dogma, Marto Kangro ir Christina Ciupke spektaklį „Winners versus Losers“ galima prilyginti performansui ar treniruotei, kurios dalyviams žiūrovo reakcijos visiškai nesvarbios.
Pasitikę publiką juodų balionų jūra, atlikėjai spektaklį pradėjo juos svaidydami žiūrovams, o vėliau, vienas paskui kitą pasivartę nuo balionų išlaisvėjusiu paviršiumi, ilgokai bėgo ratu, ritmingai šnopuodami ir spardydami balionus. Ko gero, vienintelė įmanoma žiūroviška reakcija į šį spektaklį – jo fiksavimas ar dokumentavimas, nes net ir turint geriausius norus užmegzti meninio kontakto su šia fizine parabole nepavyko.
Tekstas, dažnai skambantis spektaklyje, lyg ir turi apibrėžtą funkciją – tariamas per mikrofonus balsų, vienas su kitu užmezgančių netgi savotišką erotišką santykį, nors klausimai, į kuriuos atsakoma arba „sutinku“, arba „nesutinku“, skamba kraštutinai abejingai.
Be balsu ištariamo teksto, naudoti ir ant lipnios juostos rašyti žodžių junginiai, prispaudžiami prie krūtinių ir nukrentantys, tad jų prasmę ne tik suvokti, bet ir perskaityti pavyksta ne kiekvienam. Kurį laiką veikę visiškoje tyloje, natūralių judėjimo garsų aplinkoje, į pabaigą spektaklio kūrėjai apdovanojo žiūrovus malonia sena gera daina „Cheek to Cheek“, kurios prasmė paneigia pavadinime nurodomą opoziciją, tarytum sutaiko nugalėtojus ir nugalėtuosius, bet tokios spektaklio interpretacijos daugiau išskaičiuojamos, nei pajuntamos.
Tiesa, dviejų skirtybių – vyro ir moters, „winner“ ir „loser“ (galimi ir kiti variantai) – susitapatinimo, apsikeitimo iš anksto nulemtų likimų tema spektaklyje įvairiai minima (kad ir užrašu ant baliono), o užbaigiama atlikėjams persirengiant vienas kito marškinėliais.
Garsiausiu Suomijos šiuolaikinio šokio kūrėju vadinamo Tero Saarineno spektaklio „Next of Kin“ pasaulinė premjera turėjo tapti centriniu festivalio įvykiu. Matyt, daugeliui ir tapo – žiūrovų buvo stebėtinai daug, salė šurmuliavo, skleisdama pakylėtą meninių lūkesčių nuotaiką. Šis pasitikėjimas buvo apmokėtas septyniasdešimties minučių reginiu, kuriame puikaus apšvietimo fone keistą misteriją vaidino šeši aktoriai ir vienas gyvai grojantis muzikantas. Permatomos uždangos, juodos pliušinės užuolaidos kartu su mistiška šviesa kūrė niūrią nuotaiką, multiplikuojamą keliariopais šokėjų šešėliais.
"Next of Kin"
Apsivilkę vaiduoklių drabužiais, artistai blaškėsi po sceną kretėdami, tarytum į Valpurgijos šventę suskridusios raganos ar ekshumuoti palaikai – styrantys perukai, blyškus grimas, besiplaikstantys rusvų, balkšvų ir juodų kostiumų skvernai kūrė monotoniškus vaizdinius, kuriuos mėginta pagyvinti didžiulėmis galvomis, tačiau iš esmės plastinis ir choreografinis spektaklio vaizdas liko migdantis, priartinantis jį prie kažin ar beturinčių perspektyvą teatro formų, kurios jau užsitarnavo vietą šiuolaikinio šokio muziejaus lentynoje. Tokio tipo choreografiniai reginiai, rodomi viršvalandinėmis dozėmis, gali pasirodyti net atstumiantys, nors buvo sukurtos kelios tikrai efektingos scenos iš sodrių šviesos pluoštų, atskriejančių iš pačios scenos gilumos, tarytum dematerializuojančių teatro kaip pastato erdvę, perkeliančių vaizduotę į kitą matavimą (scenografas ir šviesų dailininkas Mikki Kunttu).
"Next of Kin"
Spektaklio muzika, parašyta Jarmo Saari, taip pat prisidėjo prie aktyvesnio kontakto su spektakliu malšinimo – kurį laiką stebinusi antgamtiškų garsų įvairove, greitai pradėjo supti ir liūliuoti, nors malonia ir raminančia jos tikrai negalima pavadinti. Asociatyvus pasirodė spektaklio finalas – iš toli lėtai įneštas padėklas su stiklo taurėmis pateikė gražių šviesos efektų, taip pat – malonių, neįkyrių garsų puokštę, tinkamą tokio hiperbolizuotai teatrališko reginio pabaigai.
"Next of Kin"
Michailo Raškovskio nuotraukos
