„Daugybės knygų autorius siūlo naują ir jo kūrybos peizaže išskirtinį veikalą, kurio tekstus vienija Juozui Erlickui iš esmės būdinga, bet niekad neakcentuota tema – meilė, – neskelbtame rankraštyje pažymi Lietuvos raštininko Juozapo kolega Nacionalinės premijos laureatų galerijoje, kai kurių jo kūrinių herojus Antanas A. Jonynas. – Knygoje surinkti poetiniai ir ne poetiniai, neišvengiamai ironiški, bet viduje lyriški, o neretai ir skaudžiai dramatiški autoriaus kūriniai; yra tarp jų populiariomis dainomis virtusių tekstų, yra tokių, kurie turi potencijų jais tapti, esama ir tokių, kurie niekados nebus dainuojami, tačiau vis tiek įstengs sugraudint ar pradžiugint sielą. Nuotaikinga knyga, kurioje greta pirmosiose knygose skelbtų kūrinėlių rasime ir visai neseniai parašytų opusų, nestokojanti ne tik kandžios išminties, bet ir jautraus žmogiško gerumo. Maždaug tai, ko ir galėtų laukti sunkmečio sutrikdytas, ne pats kvailiausias, tačiau vilties vis dėlto neprarandantis pilietis.“
Monumentalios apimties misteriją sudaro iš poezijos, dramos ir prozos fragmentų sudėtos keturios dalys, kurios, kaip klasikams įprasta, jautriai atskleidžia metų laikų kaitą: „Pavasario basliai“, „Vasaros vėpūtiniai“, „Rudens grybai“, „Žiemos žarijos“.
Tu – prologas, aš – epilogas,
Aš – šaka, o Tu – visas sodas.
Kai žiūriu į Tave – man bloga
Ir taip liūdna, kad net atrodo:
Pabučiuotų – ir pasikartum
Eilėraštį pasirišęs...
Mes tokie nepanašūs, tartum
Aš – iš kubilo, Tu – iš Paryžiaus.
Juozas Erlickas. Mano meilė stikliniais kaliošais: misterija: keturių sparnų, su aušrine ir pašvaiste. – Vilnius: Tyto alba, 2009. – 821 p.
