Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pinigai keičia žmones. Šis banalus teiginys visiškai pasiteisina tyrinėjant pirmadienį (balandžio 7) „Akademijos“ galerijoje atidarytą Giedriaus Jonaičio „Muziejų“ – juk po to, kai jam teko sukurti atkurtos valstybės banknotus, jo kūryba gerokai transformavosi.

REKLAMA

Jei iki tol dailės proceso stebėtojai dailininką žinojo kaip „sausos adatos“ ir litografijos virtuozą, kruopštų piešėją, detalių maniaką (beje, dėl šių savybių jis ir buvo pakviestas kurti litų banknotus), tai po numizmatinio nuotykio jo kūryboje pinigų tema tampa ypač svarbi.

Žinoma, G. Jonaitis nebūtų savimi, jei pinigų temą naudotų kaip visuomeninį reiškinį – na, tarkim – turtas ir skurdas, „vien tik auksas valdo mus“ ar dar kaip nors. Ne, jis piniguose mato tik smagų objektą, kurį galima perdarinėti, juo galima improvizuoti ir kurti nesibaigiančias asociatyvines grandines.

REKLAMA
REKLAMA

O kaip su „sausa adata“ ir litografija? O juos – bent kol kas – jis išmetė į kitą muziejaus salę! Antra vertus, „Muziejaus“ situacijoje matau savotišką paradoksą – tradicinės grafikos technikos yra technologiškai sudėtingi procesai, kuriems valdyti reikia universalių žinių – nuo mechanikos iki chemijos, o „naujasis“ G. Jonaitis ir dabar lieka amato meistrystės apologetu. Naujuose darbuose jis naudoja elektroniką, lazerius, lipdybą, jis lituoja, maketuoja, gręžia ir klijuoja, ir visa tai naudodamas nei per žingsnį nenutolsta nuo savo ideologijos.

Kokia ji? G. Jonaitis įsitikinęs, kad bet kuri ekspozicija – ne tik personalinė paroda, bet ir muziejinė, turi atlikti keturias pagrindines žiūrovines funkcijas – sudominti, juokinti, gąsdinti ir graudinti. Tai yra jo iššūkis konservatyviajam amžiui, teigiančiam, kad menas yra apriorinė vertybė, kuriai nebereikia scenarijaus, atsakas dingstančiam postmodernizmui, kuriam scenarijus tapo didesne vertybe už kūrinį ir dūris konceptualizmui su jo arogantišku nuobodumu.

REKLAMA
REKLAMA

Šiame „Muziejuje“ dailininkas savo tiesas užaštrina situacijos utriravimu. Bet tai sąžininga – nes juk „Muziejus“ laikinas: tai, ką realūs muziejai padaro (ar turėtų padaryti) per dešimtmečius, čia turi įvykti per kelias savaites.

O kas vis tik turėtų įvykti, teisėtai gali skeptikas? G. Jonaičiui vienintelis sąžiningas vertinimo kriterijus yra vaikas, kuris po apžiūros pasako „vau!“ (arba „oho“, jei auga lingvistinių puristų šeimoje) ir kitą kartą, eidamas pro galeriją, užeina dar kartą, nes jam čia – smagu.

Beje, dar šis tas. Kai G. Jonaičiui pasakiau, kad parašysiu ką nors apie jo parodą, jis kaprizingai liepė būtinai pabrėžti, kad pinigų drožlės yra sukištos į tikroms dešroms kimšti naudojamas plėves.










REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų