„Kitų knygų“ leidykla išleido pirmąją garsiojo bytnikų kartos (beat generation) poeto Alleno Ginsbergo (1926–1997) knygą lietuvių kalba – eilėraščių rinktinę „Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai“. Praeito amžiaus 6-ąjame dešimtmetyje „Staugsmas“ tapo bytnikų kartos manifestu, nutiesė kelius hipių klajonėms ir iš esmės pakeitė amerikiečių literatūrą.
Atviri A. Ginsbergo eilėraščiai šokiravo tuometinę Ameriką. 1957 m. kovą JAV muitinė sulaikė Britanijoje išspausdintą „Staugsmo“ tiražą ir pateikė ieškinį leidėjui. Vis dėlto devyni poezijos ekspertai, kurių dauguma nebuvo nei Ginsbergo, nei „Staugsmo“ gerbėjai, įrodė teismui, kad knyga nėra nešvanki, kad eilėraščių „nepadorumą“ atperka „išliekamoji visuomeninė vertė“. „Staugsmas“ praskynė kelią į Amerikos spaustuves ne tik Burroughso „Nuogam kąsniui“, bet ir tokioms senamadiškoms knygoms kaip V. Nabokovo „Lolita“ ir D. H. Lawrence'o „Ledi Čaterli meilužis“.
A. Ginsbergas dažnai laikomas poezijos šamanu, nepraustaburnio genijaus Arthuro Rimbaud, ekscentriko Walto Whitmano ir mistiko Williamo Blake'o mokiniu. Jo tekstai – atviri, šokiruojantys, provokuojantys, o svarbiausia, jie priverčia ieškoti tiesos, abejoti dogmomis ir užduoti nepatogius klausimus. Maištaudamas prieš vartotojišką Amerikos visuomenę, savo tekstuose jis propagavo alkoholį, haliucinogenus, seksą, homoseksualumą ir ieškojo atsakymo į esminį gyvenimo klausimą – kaip atsikratyti slegiančių buržua pasaulio taisyklių.
„Mes propagavome atvirumą ir spontaniškumą. Atvirumas reikalavo spontaniškai išsakyti viską, ką galvoji, įskaitant ir tuos dalykus, kuriems žmonės prieštaraus arba bandys juos cenzūruoti. Mums rūpėjo sutraukyti cenzūros pančius ir kalbėti laisvai. Tai mums pavyko. Mene, anksčiau panašiam į kažkokią sunkią drėgną antklodę, atsirado gyvybės, energijos, fantastinių elementų, vizijų. Tyrėme savo pačių agresyvumą ir išmokome su juo sugyventi, užuot leidus jam siaubti pasaulį, kaip tai darė Amerikos politika ir diplomatija: sėjo baimę, mačizmą ir griovė kitas kultūras“, – prisimena A. Ginsbergas.
Jo poezijoje viskas nekalta – narkotikai, nežabotas seksualinis gyvenimas, įstatymų pažeidinėjimas. Nekalta, nes persunkta stipriu pirmapradžiu gyvenimo geismu ir svaiguliu, leidžiančiu pasiekti „absoliutų nušvitimą“. Pagrindiniu kūrybos principu A. Ginsbergas laikė atvirą ir nuoširdų pasakojimą: „Aš tik bandau rašyti vadovaudamasis Walto Whitmano nurodymais. Jis sakė turįs viltį, jog ateities poetai rašys atvirai. Aš bandau atvirai užrašyti savo pojūčius bei mintis, ir ši teisė turi būti ginama.“
Bohemiškasis bytnikų ratelis metė iššūkį materialistinei Amerikai, jie toje civilizacijoje jautėsi svetimi, „sudaužyti“. Tačiau žodį „beat“ patys bytnikai interpretavo ir kaip nuorodą į palaimą („beatitude“), kurios jie ieškojo ne tik narkotikuose, sekse ir avantiūrose, bet ir Rytų mokymuose bei Tibeto budizme. Kaip tik Tibeto budizmas tapo filosofija, kuri įtakojo A. Ginsbergo pasaulėvaizdį, privertė atsisakyti ego ir ilgainiui sušvelnino jo laikyseną – iš įstatymus laužančio, nepasotinamą seksualinį alkį turinčio nenuoramos senatvėje jis virto oriu guru ir tai jam leido patekti į JAV literatūros elitą.
Jau tapęs plačiai pripažintu poezijos meistru, A. Ginsbergas daug keliavo. Vėlyvą 1985 m. rudenį jis lankėsi ir Vilniuje, kur kartu su Arthuru Milleriu dalyvavo SSRS ir JAV rašytojų susitikime. Poetas R. Rastauskas šitaip prisimena trumpą susitikimą su A. Ginsbergu:
„Šalia tvirto kaip uola Millerio bytnikų dainius atrodė kažkoks iškleręs ir išsibarstęs, primenantis ne biblinį pranašą, o nematomų rankų tampomą marionetę. Vis dėlto tai buvo nešvarios, negrynos poezijos didmeistris, davęs svarbią pamoką amerikiečių poezijai – neslėpti nieko arba, tiksliau sakant, nesislėpti už nieko ir ypač už valstybės nugaros. „Aš ignoruoju jūsų tikrovę, aš abejoju pačiu jūsų buvimu“, – šaukė Ginsbergas Amerikai į veidą. Būti gyvu iššūkiu, gyvu priekaištu, kaulu miesčionių nasruose – štai poeto kelias.“
