Šiais laikais bibliotekos teoriškai turėtų būti tuščios. Emigracija, sunkmečio depresija ir t.t. Tačiau yra kitaip –skaitytojų ateina daugiau nei prieš sunkmetį. Apmaudu, bet bibliotekininkės ir bibliotekininkai retai naują spaudinį tegali pasiūlyti. Knygoms, kitai spaudai įsigyti Lietuvos valstybė beskiria katino ašaras. Sunkmetis? Tai –tiesa. Bet ir Estijoje sunkmetis. Tik ten valdžia pernai vienam gyventojui nupirko knygų vidutiniškai už 4-5 litus, o mūsiškė vieno gyventojo dvasią sugebėjo pamaitinti už 66 centus.
Vienos iš skurdžiausiai šalyje apmokamos specialybės atstovai, bibliotekininkai, sako, kad jiems kartais esą net gėda pasižiūrėti savo ištikimiesiems skaitytojams į akis. Ne kiekvienas skaitytojas supranta, kodėl taip sunku rasti naujausią knygą bibliotekoje, kodėl erd-vėja bibliotekų lentynos. Skaitytojų daugėja, o bibliotekų fondai sustojo ties kritine riba. Nedžiugina net ir numatomas nedidelis padidėjimas šiais metais. Kultūros ministerija jai pavaldžių bibliotekų fondams papildyti šiemet yra numačiusi skirti vos daugiau nei 3 milijonus litų. Neišeina vieno lito kiekvienam skaitytojui, nors tu ką.
Fondų skurdas bando skaitytojų kantrybę
„Žmogui socialinės paramos nusipirkti duonos ar pieno neužtenka, peno reikia ir žmogaus dvasiai. Valstybės taupymas kultūros, knygų sąskaita pagaliau turi baigtis. Jau prieita kritinė riba„, –“Respublikai“ sakė Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė Alina Jaskūnienė. Anot A.Jaskūnienės, žinia, kad šiais metais visų Kultūros ministerijos bibliotekų fondams papildyti numatyta skirti 3,3 mln. litų, didelės laimės bibliotekininkams nesuteikė. Iš to paties katilo bibliotekoms teks įsigyti garso ir vaizdo įrašų savo fondams.
3,3 mln. litų jau šiek tiek daugiau negu praėjusiais metais skirti 2,4 mln. litų. Tokia pat suma naujoms knygoms įsigyti buvo skirta 2009 metais. Bibliotekininkams tai buvo tikra tragedija –2008 metais fondams papildyti iš valstybės buvo gauta 8,6 mln. litų. Bibliotekininkai tvirtina, kad pirmaisiais metais po biudžeto sumažinimo knygų stygių skaitytojai dar ne taip juto, tačiau pernai ir šiemet žmonės tai labai pajuto. Ir jus dar ilgai.
„Pasiekėme dugną ir fondų komplektavimo spragas jusime dar ilgai. Net nesmagu žinoti, kad Lietuva yra viena iš mažiausiai vienam gyventojui knygoms įsigyti skiriančių Europos šalių. Skandinavijos šalys vienam gyventojui per metus knygoms įsigyti skiria 30-40 litų, Estija –4-5 litus, o Lietuva –tik 66 centus. Žmonės domisi, seka leidyklų naujienas. Koks didžiulis knygų poreikis, liudija kasmetinės knygų mugės. Proga, kai knygų galima pigiau įsigyti, yra vos viena per metus. Atsiranda geradarių, kurie bibliotekų fondus papildo dovanotomis knygomis, bet tai nesumažina naujų knygų trūkumo. Žmonės nori skaityti naujas knygas, o mes jiems galime pasiūlyti labai nedaug", –apgailestavo A.Jaskūnienė.
Dėl laikraščių –peštynės
A.Jaskūnienė taip pat yra ir Birštono centrinės bibliotekos vadovė, todėl mažų bibliotekų prob-lemos jai labai gerai žinomos. Anot jos, bibliotekininkai pinigus, skirtus knygoms pirkti, skaičiuoja labai atidžiai. “Knygos vis dėlto yra labai brangios. Perkame vos vieną kitą knygą, kai ko ir atsisakome. Ne visi skaitytojai supranta, kodėl neranda bibliotekoje ieškomos knygos. Pirmiausia jie žiūri į mus ir teisintis tenka mums. Žmonės yra nusivylę bibliotekomis ir tai tikrai atsilieps bibliotekų lankomumui", –įsitikinusi A.Jaskūnienė.
Jos manymu, padėtis ne ką geresnė ir su periodiniais leidiniais. Pinigus jiems įsigyti skiria savivaldybės, bet tų pinigų išaugus perio-dinių leidinių kainoms anaiptol nepakanka. “Periodinių leidinių poreikis yra didelis. Žmonės neišgali jų patys prenumeruoti. Vos bibliotekas atidarius jau pradeda plūsti skaitytojai. Net eilutėje laukia, kol galės paimti laikraštį į rankas. Nemanau, kad gyvą laikraštį kada nors išstumtų internetiniai puslapiai", –įsitikinusi Bibliotekininkų draugijos vadovė.
Bibliotekininkai stumiami prie ribos
Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekos direktorė Daiva Kirtiklienė stebisi, kad, gyventojams masiškai bėgant iš šalies, skaitytojų skaičius ne tik nemažėja, bet netgi didėja. Kitas dalykas, ką jie randa bibliotekose. 2008 metais Marijampolės P.Kriaučiūno biblioteka fondams papildyti gavo 173,2 tūkst. litų, o praėjusiais metais –vos 46 tūkstančius litų. Dalytis tenka su 25 kaime veikiančiais filialais. “Toks šuolis, kai knygoms skiriamų pinigų per metus sumažinama net 73 proc., yra sunkiai suprantamas šios srities darbuotojams, ką kalbėti apie skaitytojus", – svarstė D.Kirtiklienė.
Jos manymu, kartu skurdinami ne tik skaitytojai, bet ir bibliotekos darbuotojai. Vidutiniškai paprastas bibliotekininkas į rankas gauna apie 900 litų per mėnesį, skyriaus vedėjas 200 litų daugiau.
Ar visada randate bibliotekoje jums reikalingą knygą?
Grasilda Vaičiūnienė 57 m. darbininkė:
Kartais mano ieškomą knygą kiti skaitytojai būna pasiėmę, tenka ilgai laukti. Pasitaiko, kad pageidaujamos knygos biblioteka apskritai neturi. Man gaila darbuotojų, kai jos priverstos teisintis, kad biblioteka daug ką norėtų turėti, bet negali nusipirkti. Ko jau ko, o knygų sąskaita valstybė neturėtų taupyti. Tos išlaidos atsiperka. O gal valstybei taip yra paprasčiau, kai žmonės mažiau žino, yra tamsesni?
Anksčiau pirkdavome knygas, bet dabar nebeįstengiame, knygos išties yra labai brangios, todėl visas mano išganymas yra biblioteka. Knygas jau antri metai renku ne tik sau, bet ir savo antroje klasėje besimokančiam vaikaičiui. Jis domisi gamta, gyvūnija, dangaus kūnais. Nori tik sudėtingų knygų, pasakos jo netraukia.
Neringa Sinkevičiūtė 20 m. studentė:
Marijampolės kolegijoje studijuoju lietuvių kalbos ir tikybos pedagogiką. Perskaityti reikia labai daug, ypač teorinių disciplinų literatūros. Neretai tų knygų nerandame. Jų neturi nei kolegija, nei bibliotekos. Jeigu reikalingą knygą ir pavyksta rasti, neretai ji būna vienintelė. Kaip pasidalyti dvylikai studentų vieną knygą? Kopijuojame, ką darysi, bet tai yra labai brangu, išleidžiame daug pinigų. Studentams tai sunkiai įkandama. Knygų trūksta ne tik Marijampolės bibliotekoje. Ne per seniausiai rašiau medicininį darbą, visur ieškojau vienos knygos, be kurios darbo negalėjau padaryti. Radau tą knygą tik Kaune ir tai ji viena ten tebuvo. Valstybės politika taupyti knygų sąskaita labai bloga. Iš kur studentui pasisemti žinių, jeigu nėra knygų?
Juozas Albrechtaitis 63 m. pensininkas:
Daug skaitau. Daugiausia ieškau istorinės literatūros, apie lietuvių pasipriešinimo istoriją, stalinizmą. Bandau viską rasti bibliotekoje, bet ne visas knygas ir biblioteka įgali nupirkti. Seku spaudoje, kokios knygos išeina, tada einu į knygyną, pasižiūriu, kad knyga jau išleista, o galiausiai pradedu laukti, kada mano knyga pasirodys bibliotekoje. Pensininkui sukrapštyti šimtą litų knygoms beveik neįmanoma, todėl visa mūsų viltis yra biblioteka. Nusivylimas lieka, kai suvoki, kad negali perskaityti tave dominančios knygos. Neįperki nei tu pats, nei biblioteka. Žmogus negali jaustis orus, kai jam trūksta dvasios peno. Labai viliuosi, kad pagaliau baigsis bibliotekų sausmetis.
Tomas Kukauskas 32 m. muziejininkas:
Mane domina ne tiek grožinė, kiek mokslinė, istorinė, pokario laikų literatūra, kraštotyra, kultūros istorija ir filosofija, religijotyra. Tokios knygos pirmiausia yra brangios pačiam pirkti. Knygoms pinigų visada per mažai, nors ir milijoną turėtum.
Tokių knygų, kurios mane domina, Marijampolės biblioteka ne visada gali įsigyti, todėl jų dažniausiai ieškau didžiuosiuose miestuose. Ypač Martyno Mažvydo bibliotekoje. Bet būtų gerai, kad tokių knygų galėtum rasti ir Marijampolėje. Žinoma, tai brangios knygos, jas skaitančių gal nėra daug, bet aš manau, kad bibliotekoje verta kaupti visas knygas, nesvarbu, ar tai būtų Vilnius, ar Marijampolė. Kai knyga yra, atsiranda ir jos skaitytojas.
Dalia BYČIENĖ
