Į Vilnių teatro gerbėjus vėl kviečia Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“. Nors šiemet festivalio programa savo apimtimi mažesnė, tačiau jos siunčiama žinia ne mažiau svarbi. „Man atrodo, kad dabar ore sklando teatro kaip laboratorijos, teatro kaip kūrybinės bendruomenės idėja, todėl bandėme sudaryti tokią programą, kuri pristatytų tokį kūrybinį metodą“, - teigia „Sirenų“ meno vadovė Audra Žukaitytė.
Pirmasis žiūrovų susitikimas įvyks su 1986 metais Italijoje įkurto Jerzy Grotowskio ir Thomo Richardso centro spektakliu „I am America“, sukurtu pagal amerikiečių poeto Alleno Ginsbergo eiles. Kita pažintis su italų šiuolaikiniu teatru – tai „Teatro del Carretto“ ir režisierės Marios Grazios Cipriani „Hamleto“ pastatymas. Paskutiniąją festivalio dieną žiūrovai išvys estų teatro NO99 spektaklį „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui“.
Jerzy Grotowskio ir Thomo Richardso centro trupę pasiūlė pakviesti OKT / Vilniaus miesto teatro meno vadovas režisierius Oskaras Koršunovas, kuris pamatė spektaklį „I am America“ ir buvo juo sužavėtas.
„Sirenos“ visuomet siekė ne tik parodyti teatrą, bet siuntė tam tikrą žinutę visuomenei. Šiais metais ta žinutė yra labai stipri. Ją suformuluoti galima būtų taip: tikras teatras gali būti tik rezistencijoje. Mes tai gerai suvokėme tais, sovietiniais laikais, bet dabar tai irgi visiškai akivaizdu. Šioje vartotojiškoje šou visuomenėje, kur aktoriaus menas suvokiamas kaip šoumeno, tokių vertybių visuomenėje teatras gali būti tik rezistencijoje ir gyventi tik tam tikromis formomis. Todėl dabar kalbėti apie J. Grotowskį, prisiminti teatro laboratorijas, teatrines bendruomenes, sektas yra pats laikas, nes tik tokioje formoje gali egzistuoti tikras teatras ir tikras aktorius“, – šiųmetinio festivalio idėją apibrėžė O. Koršunovas.
Tačiau mažesnė ir mažesnėje „Menų spaustuvės“ erdvėje rodoma „Sirenų“ užsienio programa susijusi ne tik su pasikeitusia festivalio koncepcija. Tam nemažą įtaką padarė ir žymiai sumažintas finansavimas. „Šiemet mūsų biudžetas ypatingai sumažėjęs palyginti su pernai metais. Kultūros ministerija beveik per pusę sumažino skiriamas lėšas“, – teigė „Sirenų“ direktorius Martynas Budraitis. Ta pati situacija ir su Vilniaus savivaldybės skiriamomis lėšomis.
„Čia kaip obuoliai – vienais metais jų būna labai daug, o kitais metais visai nebūna“, - juokavo M.Budraitis. – Ta pauzė galbūt irgi reikalinga tam tikriems permąstymams, kažkokiam naujam startui, persikrovimui, pasiruošimui naujiems iššūkiams kitame festivalyje“. Anot jo, kitais metais „Sirenos“ pasirodys naujai, o kol kas tai telieka paslaptimi.
Kad ir sumažintu finansavimu „Sirenos“ savo ambicijų neišsižada – nors festivalis mažesnio formato, tačiau tikrai nekompromisinis. „Kad menas išeina iš didelių erdvių į mažas – tai koncepcija, bet ne kompromisas“, – teigia A.Žukaitytė.
Kaip ir kasmet, „Sirenose“ bus pristatyta ir įdomiausių praėjusio Lietuvos teatrinio sezono darbų programa. Žiūrovai pamatys netrukus antrosios dalies premjeros sulauksiantį Rimo Tumino „Mistrą“, jauniausiosios lietuvių režisierių kartos atstovų Artūro Areimos spektaklį „Laimingi“ ir Ievos Stundžytės spektaklį „Antigonė (ne mitas)“, Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Prakeikta meilė“, Beno Šarkos spektaklį-performansą „Kiaurai“ ir Ville Hyvöneno bei Lennarto Laberenzo video instaliaciją „Gyvasis vyšnių sodas“, sukurtą pagal Kristiano Smedso eksperimentinį projektą „Vyšnių sodas“.
Po užsienio programos spektaklių žiūrovai bus laukiami įdomiam pokalbiui su kūrėjais. Festivalio įžanga taip pat taps susitikimas su teatralais – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 2-uose (Kongresų) rūmuose (Tilto g. 16) rytoj, spalio 7 dieną, 11 val. bus rodomas Jerzy Grotowskio ir Thomo Richardso centro dokumentinis filmas „Action in Aya Irini“.
