Ieškojau Dalios Cibauskaitės, radau Dali Rust. Ieškojau vadybininkės, kadaise mėginusios utopiją paversti tikrove - importuoti profesionalios kultūros turinį į provinciją. Radau režisierę, importuojančią į kultūrą savo filmus. Yra žmonių, tikinčių, kad pakeisdamas vardą ar pavardę vienaip ar kitaip pakreipi ir savo likimą. Kaip pakeitė Dalios gyvenimą šitas veiksmas?
Iš pirmo žvilgsnio galima sakyti, kad vadybos pašalas likęs – tik per asmeninę pažintį su Marina Tarkovskaja viešoji įstaiga „Meno avilys“ liepos pradžioje Lietuvą perjuosė poeto Arsenijaus ir režisieriaus Andrejaus Tarkovskių kūrybine retrospektyva. O šitos pažinties užuomazgų irgi reikėtų ieškoti tame tolstančiame laike, kai Dali (tada dar Dalia) šešerius metus dirbo itin ryškaus lietuvių režisieriaus Šarūno Barto asistente. Nors beviltiška būtų gintis – vadybos įpročių, anot Dalios, prisireikia kasdien ir kiekvienam, tarkim, pasišovusiam susimokėti mokesčius už buities patogumus.
Kas mus stumia
Komunikabilumo, be abejo, reikėjo ir anksčiau, bendraujant ne tik su garsios rusų giminės atstove, bet ir mokant mokesčius Molėtuose, t.y. ten plėšiant kultūros dirvonus. Tada ji su šeima gyveno kaime keliolika kilometrų nuo rajono centro, Leliūnuose, augino du sūnelius, apie kurių tėvą dailininką per daug neaušino burnos. Vadovavo dailės galerijai, kur pristatydavo išgarsėjusių Lietuvos dailininkų kūrybą, organizuodavo tarptautines stovyklas... Dirbo gražiai, profesionaliai, nors po šito tarpsnio Dalios sieloje liko apmaudo, nusivylimo, rajono kultūros tėkmėje – bent jau kurį laiką tuštumos. Pagal Dalios azartą ir programą Molėtai buvo aiškiai per skurdūs ir per maži.
Bet atgaivos ji ir tada rasdavo bendraudama su įdomiais žmonėmis, išlėkusi į platųjį pasaulį, kad ir į tą pačią Maskvą, pas bičiulius, vėliau ir pas Mariną Tarkovskają: „Jie turi namą už Maskvos, Taruse, ten, kur kadaise vasarojo ir rusų poetė Marina Cvetajeva. Man pasibuvimas ten yra viena iš atgaivų kasdienybėje. Gyvenimas be sumaišties. Jie ten ir daržuose kapstosi, o aš mielai prisidedu prie jų, man tai net patinka. Po darbo vyksta labai gražus arbatos gėrimo ritualas, supintas su tauriomis kalbomis. Nors kitą kartą su Marina gali pasišnekučiuoti ir moteriškomis temomis, apie tokius dalykėlius kaip drabužiai. Ji šiek tiek primena mano mamą – ne išsilavinimu, erudicija, o išore, šukuosena, gerumu, nuoširdumu. Norėtųsi jai atiduoti bent dalį gėrio, šilumos, ko nespėjau mamai. Jau visi metai, kai jos nebeturiu. Juk nėra tiek daug žmonių pasaulyje, su kuriais galėtum būti visiškai nuoširdus“.
Marina ir jos vyras režisierius Aleksandras Gordonas ją vadina Dalia.
Kas mus keičia
Režisierė aiškina, kad Dali tėra jos literatūrinis pseudonimas, gimęs atsikėlus į Klaipėdą ir ėmus rengti televizijos laidas bei rašyti į spaudą. „Neteikiau ir neteikiu tam reikšmės, – sako Dalia. – Tikroji pavardė sudėtingai skamba, ypač dirbant Kaliningrade, o ši radosi tarsi savaime“.
Kad nepainiotų žmonių, Dalia sako radusi išeitį, ir ten, kur ją prisimena kaip Cibauskaitę, prisistato senuoju tikruoju vardu. Tik painiavos liekana vis dėlto yra: nesekantys jos žingsnelių perskaito internete apie Molėtų skulptūrų parką, kurio įkūrėja yra Cibauskaitė, ir neįtaria, kad tai – kino režisierės Dali Rust biografijos dalis. Tie, kurie matė jos filmus „Matrosovka“, „Laiko saugotojas“, nepalikusius abejingų, įrašiusius Dali Rust vardą dokumentininkų greton, pavyzdžiui, nežino, kad jų autorei būdinga ir didžiulė kultūrinio darbo patirtis.
Bet, kaip sakė Oskaras Vaildas, praeitį galima sunaikinti, tik ateitis yra neišvengiama.
„Paskutinis didžiulis mano atradimas yra tokia Nastė, kurią vadino Nastute, nors jos vardas Nadežda, – pasakoja režisierė. – Gal trečią ar ketvirtą dieną po mamos laidotuvių kojos pačios nešte nunešė pas ją ir ji mane prisiminė. Kokių 80 metų moteris, skaityt nemoka, rašyt nemoka, bet tokia stipri jos intuicija, pojūtis, kas yra gerai, kas blogai, – vertybės visos sudėliotos, pasirodo. Iš tikrųjų svarbiausios žinios žmogui ateina ne iš radijo ir ne iš televizijos – iš patyrimo. Iš pradžių šiaip pasėdėdavau, pakalbėdavom, paskui atsinešiau fotoaparatą, paskui – kamerą, paskui ir operatorių pasikviečiau, pradėjau filmuoti. Berašydama apmąstymus apie filmą, pabaigiau juos sakiniu apie mirtį. Kalbėdama apie mirtį ji sakydavo, kur norėtų būti palaidota, su kokia suknike ir panašiai. Filmavau nuo rudens iki kovo, pasveikinau kovo 8-osios proga, o kovo 11-ąją man skambina: ji negyva. Mes su ja vis planavome, kad paliksime kates ir, pasiėmusios jos šuniuką, nuvažiuosim į Klaipėdą ir aš jai parodysiu jūrą, kurios ji dar nebuvo mačiusi... Nesulaukėm to, bet aš tikiuosi, kad ji vaikšto kažkur netoliese...“
Nastia kartais ją vadindavo dukrele...
Kas bėga mums iš paskos
Pseudonimas nieko nekeičia. Dalia pertaria: kuo pasikeistų Kaliningradas, jeigu imtume jį vadinti Kenigsbergu? Žmogus keičiasi priklausomai nuo aplinkybių, individų, su kuriais bendrauja, nuo veiklos. Jos nuomone, gal moterims svarbu ir reikšminga keisti pavardę, atsisakant savos ir priimant vyro. „Bet man taip niekas ir nesiūlė, – juokiasi. – Įsivaizduokit, beveik visą gyvenimą nugyveni ir tau niekas nesiūlo ištekėti, o ką jau kalbėti apie siūlymą priimti pavardę“.
Užtat profesinėje srityje pasiūlymų, taip pat ir dėl tarptautinių projektų, turi pakankamai. Šiandienos rūpestis – Dalia yra bendro projekto su švedais koordinatorė Lietuvoje, renka medžiagą ir suka filmą apie karalienės Luizos tiltą, jungiantį Panemunę su Sovetsku. Galima įtarti, kad ir pajūryje jai retsykiais darosi ankštoka. „Negaliu egoistiškai pasikliauti savo norais. Gal toliau nuo namų galima rasti įvairesnių žmonių, gal galima nuveikt daugiau, bet yra tie patys vaikai, kurie eina į mokyklą, ir kol kas turiu būti čia“. Dalios ir dailininko Vyginto Mačiaus sūnūs jau paaugliai: vienam penkiolika, kitam dvylika. Apie Vilniuje gyvenantį jų tėvą ir dabar nėra kalbos, tai užginta tema.
„Vardas nieko nekeičia“, – sako Dalia.
Klausimai, kaip gyveni, ką veiki, kaip ir anksčiau, ją gali išmušti iš vėžių. „Kai manęs klausia, ką gyvenime veikiu, nežinau, ką atsakyti. Sakau, gyvenu automobilyje. Ką, tikrai? Gal geriausiai tiktų „vaizdų stebėtoja“? Ir anksčiau to nevengdavau, o pastaruoju metu itin aktyviai stebiu žmones. Lietuviškos patarlės yra gan neblogos, pavyzdžiui, „kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“, taigi, manau, priklauso nuo tavęs, kiek tu ko nori. Jei reikėtų materialinių vertybių ir jei manyčiau, kad jos - mano laimė, turbūt eičiau dirbti į firmą, gaučiau algą, būčiau turtingesnė, bet jei laimės akimirkų gali sugaudyti kitur, į firmą ir neini. Juo tolyn, tuo daugyn džiaugsmo suteikia ne dideli, o maži dalykai, jauti pakylėjimą tarp kai kurių žmonių, įvykių, erdvėse, kuriose esi“.
Leliūnuose seniai belankytas teberymo namas, į kurio langus periodiškai ištikšdavo saulėlydžiai, jai dirbant Molėtų krašte. Tikriausiai jis neliko visiškai apleistas, kruta jame ir pelė, ir vabalas, ir skruzdėlė, o pajuokavus rimtai priduria, kad apskritai žmogui, jeigu jis nesėdi vietoje, nekilnojamasis turtas yra nelyg našta, juk bet kuriam daiktui reikia tavo dėmesio. „Jeigu tu to negali, yra prastai, bet nei sureikšmini, nei nesureikšmini tos aplinkybės, nes daug gyvenime dar norisi nuveikti, – nusišypso. – Juk laikas bėga, labai greitai bėga, ir, deja, ne tavo naudai... kad ir kaip būtų gaila...“
Ir neišvengiamas likimas greitai greitai skuta įkandin. Daliai, mums, visiems. Arba pasakykime stipriau, kaip moka tiktai genijai: „sudba po sledu šla za nami kak sumašedčij s britvoju v ruke...“ Tai Dalios bičiulės Marinos tėvo – vieno didžiausių rusų poetų Arsenijaus Tarkovskio eilėraščio eilutė.
