Birželio 27 d. Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos karo istorijos klubų entuziastai inscenizavo Rusijos caro Aleksandro I–ojo ir Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I ; kariuomenių kautynes Deltuvoje.
1812 m. birželio 28 d. Deltuvos miestelyje (Ukmergės r.) įvyko pirmosios Prancūzijos ir Rusijos kariuomenių kautynės Lietuvos teritorijoje, žinomos Deltuvos mūšio pavadinimu (kituose šaltiniuose jos dar vadinamos Vilkmergės mūšiu). Puolantis Prancūzijos kariuomenės 2-asis pėstininkų korpusas susirėmė su besitraukiančiu Rusijos 1-uoju pėstininkų korpusu. Nuo 1998-ųjų kiekvienais metais rengiamos šio mūšio inscenizacijos, kuriose dalyvauja Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos ir Lenkijos karo istorijos klubai. 1998 m. buvo pastatytas obeliskas, žymintis simbolinę 1812 m. Deltuvos mūšio vietą.
Birželio 27 d. Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos karo istorijos klubų entuziastai inscenizavo Rusijos caro Aleksandro I–ojo ir Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I kariuomenių kautynes Deltuvoje.
Saulėtą birželio popietę miestelį sudrebino šūviai, dangų užtemdė menamo karo dūmai. Ši inscenizacija gausiai susirinkusiems žiūrovams priminė Lietuvos praeitį ir supažindino su XIX a. pradžios karyba. Stebėdamas mūšio eigą ir klausydamasis Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojo Arvydo Pociūno mūšio komentarų, kiekvienas galėjo pajusti to meto kautynių akimirkas. 1812 m. birželio 28 d. susikovė maršalo N. Udino vadovaujamas prancūzų 2-ojo pėstininkų korpuso avangardas ir generolo leitenanto L. Vitgenšteino vadovaujamas rusų 1-ojo pėstininkų korpuso ariergardas. Šis mūšis sužlugdė Napoleono I įsakymą apsupti ir sunaikinti rusų pėstininkų korpusą. Rusų generolas J. Kulnevas, sumaniai vadovaudamas ariergardui, pridengė 1-ąjį pėstininkų korpusą ir organizavo jo persikėlimą per Šventosios upę.
Dar 1998 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojai Deltuvos miestelyje atliko archyvinius tyrinėjimus. Apklausus vietinius gyventojus ir nustačius Deltuvos mūšio vietą, visuomenei buvo pateiktas platesnis ir detalesnis šio mūšio aprašas. Tais pačiais metais Kauno karo istorijos klubas prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus pirmą kartą organizavo Deltuvos mūšio inscenizaciją. Vėliau šią tradiciją perėmė ukmergiškiai.
Pagrindinis šių metų Deltuvos mūšio organizatorius – Ukmergės karo istorijos klubas „1-asis LDK Didžiojo Etmono pėstininkų regimentas“ – nusipelno pagyrimų. Karo klubų nariai iš kitų Lietuvos miestų bei užsienio šalių į Deltuvą atvyko dar penktadienį ir įsirengė čia stovyklavietes. Vakaras buvo skirtas ginklų valymui, muškietų ir parako ruošimui, kovos strateginio plano sudarymui ir kitiems parengiamiesiems darbams.
Šis renginys kasmet sutraukia vis daugiau žiūrovų, tampa vis įdomesnis ir įvairesnis. Kauno karo istorijos klubo prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos ir Lenkijos karo istorijos klubų nariai, pasisiūdinę Napoleono epochos uniformas, įsigiję ano meto amunicijos, kariaujantys taip, kaip buvo kariauta anksčiau, – šaudantys, puolantys, sužeisti, žūstantys – atkūrė 1812 m. birželio 28 d. Deltuvos mūšio scenas. Degė karo lauke pastatyti namai, tvyrojo parako kvapas, sklaidėsi dūmai, sužeistųjų žaizdas tvarstė ištikimosios karių palydovės markitantės.
A. Pociūnas, komentuodamas mūšio eigą, pateikė daug su Deltuvos mūšiu susijusių istorijos faktų. Pasak A. Pociūno, tikrajame Deltuvos mūšyje dalyvavo 3600 Rusijos armijos karių, kurie turėjo 6 artilerijos pabūklus. Jie kovėsi su 12 800 Prancūzijos armijos karių, šaudžiusių iš 28 artilerijos pabūklų. Mūšį laimėjo prancūzai, bet savo užsibrėžto tikslo jie nepasiekė – rusų 1-asis pėstininkų korpusas sėkmingai pasitraukė, nors Prancūzijos imperatorius Napoleonas I buvo įsakęs jį apsupti ir sunaikinti.
Šio mūšio inscenizacija – vertinga istorijos pamoka ir puiki pramoga tiek žiūrovams, tiek patiems karo istorijos klubų dalyviams.
