O kodėl džiugina lietuviško meno buvimas būtent Londone? Kodėl reikia mažiau džiaugtis, jei jis atsiranda Berlyne ar Paryžiuje? Na, džiaugtis reikia visuomet, bet atsiradimu Londone – ypač. Ir ypač dabar, spalio mėnesį.
Londono svarbą aktualiojo meno sklaidai sunku pervertinti. Argumentuojant šį teiginį, nelengva išvengti banalybių, todėl verčiau remsiuosi statistika. Jau gal vienuolika metų egzistuoja programa Artfacts.net, reitinguojanti pasaulio dailininkus. Šiuo metu programa sukaupusi virš 200 000 bylų. Šis reitingas turbūt yra vienas iš objektyviausių – kiek to objektyvumo gali būti mene. Jame skaičiuojami ne aukcionų laimėjimai, bet parodinis dailininko aktyvumas. Ir tos parodos sumuojamos ne mechaniškai – viskas priklauso ir nuo parodinės erdvės rango. Menininkas gali surengti 1000 parodų per metus savo bičiulio galerijoje ar gimtojo miesto muziejuje ir negaus nei vieno reitinginio taško. Bet pakanka sudalyvauti vienoje grupinėje parodoje, tarkim, Londono Tate Modern muziejuje, ir dailininko reitingas šokteli iš šimtas penkiasdešimt tūkstantosios vietos į jau gana padorią dvylika tūkstantąją vietą.
Taigi, šio reitingo pradžioje, pirmose keturiose šimtuose vietų net šimtas penkiolika pozicijų užimą D. Britanijos ir JAV menininkai – jei skaičiuoti gyvus menininkus. Vokiečių šiame reitinge yra 37, o prancūzų – 15. Skaičiai rodo, kad intensyviausias šiuolaikinio meno procesas verda tarp Niujorko ir Londono. Štai todėl verta retkarčiais į šį katilą įvirsti. O spalį čia ypač karšta – mieste per mėnesį buvo surengtos net keturios milžiniškos dailės mugės, iš kurių svarbiausioje – "Frieze" mugėje - dalyvavo Vilniaus Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) ir galerija "Tulips and Roses".
Įdėmesnis skaitytojas turbūt užfiksavo, kad statistikai pasirinkau gana keistą apdorojamų duomenų skaičių – keturis šimtus. Turiu tam priežastį –tarp keturių šimtų geriausių 380-oje vietoje – aukščiausioje tarp lietuvių menininkų - yra Deimantas Narkevičius. Jis stiprų reitinginį šuolį padarė 2008 metais, kai buvo apdovanotas svarbiausia Europos meno premija – Van Gogo prizu. Tokį šuolį, kad aplenkė mūsų klasikus – Joną Meką (555 vieta), Jurgį Mačiūną (781 vieta). Beje, labai sunkiai iš Kauno galerijos svetur pajudantį Mikalojų Konstantiną Čiurlionį aplenkė ne tik Narkevičius, bet geros dvi dešimtys lietuvių – mūsų klasikas reitinge užima 8940 vietą.
Sovietinė patirtis – tarp meno ir antropologijos
D. Narkevičių surengti parodą pakvietė garsi Londono „BFI Southbank“ galerija. Jis eksponuoja du filmus - „The Dud Effect“ („Nesuveikimo efektas“) – už kurį ir gavo premiją bei naują darbą „Into the Unknown“ („Į nežinomybę“). "Nesuveikimo efektas" yra genialus kūrinys. Jis atkartoja vieną sovietinio karininko darbo dieną – nuo žadintuvo iki balistinės raketos paleidimo ritualo. Žiūrovas žino, kad ši darbo diena galėjo tęstis vakarinėje Sovietų sąjungos teritorijoje, raketų bazėje šalia Platelių. Autorius tiksliai surežisuoja kiekvieną akcentą – prie spintelės stovinčio budinčio eilinio pozą, karinio dalinio beveidiškumą ir monotoniją, randa idealius interjerus (o randa todėl, kad pats tarnavo Sovietų armijoje) – lentelėmis apkaltus kambarius, neobrutalistinius vestibiulius, reikiamoje vietoje eksponuoja detales – karininko fotelį, ryšio prietaisus. Pažiūrėjus kūrinį kyla eretiška mintis – juk tai tikras, tik labai kondensuotas filmas – su siužetu, dramaturgija, įtampa ir atomazga. Bet taip nėra. „Nesuveikimo efektas“ nėra filmas. Jis (o ir kiti geriausi video meno pavyzdžiai) man asocijuojasi su kino pradžia – judančiais paveikslais, šiame senoviniame termine akcentuojant ne judesį, o paveikslus. D. Narkevičiaus kūrinys yra meistriškai sudėliotų štrichų rinkinys. Man jis primena iki impresionistinę dailę – kad ir Koro peizažus, kuriuose jau nebėra tiesmuko realizmo, net jo rudimentų, o įspūdis sukuriamas akcentais, nujaučiama erdve ir įsivaizduojama istorija. Šis Narkevičiaus kūrinys yra puikus atsakymas į retorišką dailininko Mindaugo Skudučio klausimą, užduotą "Kultūros barų" straipsnyje, parašytame apsilankius Nacionalinėje galerijoje – "man neaišku, kodėl dailės parodose rodomi filmai, juk tam yra kino teatrai". Todėl, kad tai nėra kinas. Tai – emocijos intelektinio suvokimo perteikimas – bet ne drobėje ar instaliacijoe, ne objekte - o laike. Kai šis perteikimo aktas sukurimas kokybiškai, galerijos lankytojas gauną identišką tradicinei dailei, o dažnai ir stipresnį naujos ir koncentruotos patirties impulsą. O juk tai ir yra viena iš meno funkcijų?
Aš manau, kad tokios kokybės galerinis videomenas – nerodomas per TV, neparduodamas DVD, nesiūlomas neturinčioms geros įrangos galerijoms – išvaduos aktualų meną iš profesionalių instaliacijų okupacijos, iš XIX amžiaus tapybos perims kritinio realizmo vaidmenį ir suformuos bent vieno būsimo dešimtmečio siekiamybę. O kas tai gali daugiau padaryti? Komercinė tapyba su skulptūra? Jos jau pusė amžiaus, kaip sėdi dizaino prekių kataloguose.
Kaip ir D. Narkevičius, sovietinę patirtį (tiksliau – jau svetimą patirtį) interpretuoja ir jauna, tik šiais metais Londono dailės koledžą baigusi menininkė Indrė Šerpytytė. Ji jau besimokydama gavo kelias studentams skirtas premijas ir gavo jas visiškai teisėtai. Lietuvos ambasados salėje (beje, kol vyks Šerpytytės paroda ambasados salė laikinai tapo beveik oficialia galerija – ji įtraukta į Londono galerijų gidą) taigi, šioje salėje ji eksponuoja du fotografijų ciklus – "State of Silence" (Tylos būvis) bei "1944-1991". Pastarasis ciklas skirtas partizanų kovai Lietuvoje. Šerpytytė, kurdama ciklą, nėjo paprastu žiūrovo, dažniausiai nepasiruošusio, gąsdinimo ir edukavimo keliu. Jos veiksmas gerokai sudėtingesnis ir daugiasluoksniškesnis. Menininkė Lietuvos miesteliuose ir kaimuose surado keliolika MGB-KGB būstinių. Tai dažniausiai buvo neišvaizdžios trobos. Šerpytytė jas išfotografavo – preciziškai, lyg nekilnojamo turto agentė, ir aprašė, kaip antropologė.. Pagal sudarytus aprašymus buvo sukurti realūs pastatų modeliai iš medžio – su smulkiausiomis detalėmis. Vėliau baisiųjų trobų modelius ji nufotografavo – nespalvotai, neutraliame pilkame fone. Rezultatas – neįtikėtinai paradoksalus. Nuotraukos ir be konteksto turi stiprų estetinį užtaisą. O sužinojus kontekstą, pasigailėtini pastatai gauna neapčiuopiamą grėsmingą aurą, bet niekur nedingsta ir nustebimas – štai koks buvo baisiausios Sovietų Sąjungos jėgos išorinis dizainas provincijoje. Todėl nenuostabu, kad šiuos stiprius darbus nedelsiant pastebėjo jaunų talentų medžiotojai ir keli ciklo darbai atsirado Viktorijos ir Alberto muziejaus kolekcijoje. Jei viskas vyks taip pat sėkmingai ir toliau, lietuvių menininkę pradės globoti stipri galerija ir jos "Arfacts reitingų" sistemos byloje, kol kas tuščioje, atsiras pirmieji balai.
Indrė Šerpytytė, Gėlių g., 3, Rūdiškės (iš ciklo Buvę NKVD- MVD- MGB- KGB pastatai), C-type atspaudas
Postintelektualus žaidimas
Trečioje lietuviškoje Londono parodoje neaukštą reitingą turi tik vienas menininkas – Gintaras Didžiapetris. Jis savo galerinę karjerą pradeda, ir jos grafikas panašus į raketos skrydį – Didžiapetris jau yra 13 601 vietoje ir kyla aukštyn.
Bet parodoje, kurią suorganizavo "The David Roberts Art Foundation", žvaigždė yra kitas lietuvis – parodos kuratorius Raimundas Malašauskas. Menotyrininkas pirmąsias parodas surengė Vilniaus šiuolaikiniame meno centre, dabar tai daro Paryžiuje, Niujorke ir kitur – jis buvo vienas iš 2008-ų metų Sidnėjaus bienalės kuratorių. Savo pirmoje parodoje Londone R. Malašauskas dirba mano mėgiamo siužetinio konceptualizmo žanre. Man patinka, kai reikia įminti kuratoriaus sugalvotas mįsles, kurios pateikiamos taip, kad bendrą išsilavinimą turintis žmogus galėtų, šiek tiek pasirausęs internete, jas įminti. Nes per parodos atidarymą to padaryti iki galo dažniausiai nepavyksta. R. Malašauskas savo parodai sukūrė kelių sluoksnių scenarijų. Tuos sluoksnius atpasakoti gana keblu, bet pabandysiu.
1985 metais žinomas britų rašytojas J. G. Ballardas sukūrė apsakymą "Atakos objektas". "The Object of the Attack". Apsakyme rašoma apie parodą realiai egzistuojančioje Serpentino galerijoje. Apsakymo herojus Matthew Youngas parodos atidarymo metu girtas iškrenta galerijos langą. Tokia projekto pradžia. 1997 metais britų dailininkai Grahamas Gussinas ir Jeremy Millaras nusprendė literatūros kūrinyje aprašytą parodą surengti iš tikro – ir toje pačioje Serpentino galerijoje. Planas nepavyko, fiktyvi laiko mašina nesuveikė. 1999 metais R. Malašauskas ir G. Gussinas susitiko Vilniuje, ir britas mūsiškiui šią istoriją papasakojo. R. Malašauskas geros istorijos nepamiršo, ir atėjus laikui, nutarė surengti jau dviejų virtualių parodų – vienos literatūrinės, kitos neįvykusios – realią interpretaciją. Žinoma, būtų šaunu, jei ir ši paroda nebūtų įvykusi – bet tuomet ji pereitų iš siužetinio konceptualizmo žanro į mano nemėgiamą grynąjį konceptualizmą.
R. Malašausko parodoje buvo įdomu. Smagūs jauno menininko Gintaro Didžiapetrio kūriniai – vienas iš jų buvo atidarymo kokteilis – turbūt tas, kurio padauginęs Matthew Youngas iškrito pro langą. Parodoje yra ir šio įvykio reminiscencija - Ryanas Ganderis (678 vieta. Jo kūrinių ypač daug šiemetinėje "Frieze" mugėje. Kur pasuki galvą, ten ir Ganderis) padarė sudaužyto lango šukių ir rėmų instaliaciją. Kas dar įdomiau – šukės yra padarytos iš kaskadininkų triukuose naudojamo nepavojingo stiklo, kuris trapus lyg cukrus. Atrodo, kad R. Malašauskas ir jo dailininkai siunčia signalą literatūriniam personažui – sugrįžk, čia saugu. Beje, parodoje yra ir tiesioginis prisipažinimas, kad Matthew Youngas čia laukiamas – apie tai rašo R. Malašauskas laiške savo parodos herojui.
Neaiškaus pranešimo gerumas
Šios trys parodos vyks visą spalį-lapkritį, kai kurios ir ilgiau. Kitos keturios pozicijos Londone blizgėjo trumpiau ar net ir labai trumpai. "Blizgėjo" pavartojau tiesiogine prasme – "Frieze" meno mugėje Vilniaus šiuolaikinio meno centras rodė Mindaugo Navako (7615 vieta) instaliaciją "Daužyk stiklus, rink kristalus" (projekto kuratoriai – Kęstutis Kuizinas ir Simonas Reesas). Kaip ji žiūrėjosi? Na, didelės – 7 metrų aukščio, smagiai suręstos konstrukcijos visuomet džiugina akį. Mūsiškę pastebėjo ir aprašė daug kas – "The Wall Street Journal", "The New York Times", "City A.M".
Menininkas konstrukcijai panaudojo senus, dar Vokietijos Demokratinėje respublikoje pagamintus ir tuometiniuose Dailės parodų rūmuose įstatytus langus. Kitame, jau ne pastato, kontekste atsiradę langai visuomet tampa agresijos objektu. Aš niekada nemačiau senų išmestų langų rėmų su sveikais stiklais. Juos džiaugsmingai daužo kiekvienas energingesnis praeivis. Bet M. Navako instaliacijoje kvietimas daužyti nėra pagrindinis kūrinio pranešimas. Languose kabantys lyg ir kristalų gabalai viską komplikuoja. Kūrinio iššifravimas naudojant pirmines asociacijas didelių pastangų nereikalauja – 1938 metais Trečiojo Reicho teritorijoje lapkričio 9-os naktį įvyko pirmoji masinė fizinės prievartos akcija prieš žydus. Tą naktį žuvo 91-as žydas, suniokota apie 300 sinagogų, išplėšta apie 8000 parduotuvių, buvo suimti ir išsiųsti į koncentracijos stovyklas 3500 žydų. Legalus siautėjimas pavadintas "Kristalų naktimi" (Kristallnacht) – aliuzija į išdaužytas žydų parduotuvių vitrinas. Taigi, atrodytų, M. Navako darbo tekstas aiškus – naujoje realybėje dailę sukrečia naujieji taisyklių rašytojai. Bet M. Navakas paprastų sprendimų nepateikia. Jis svarbiausią turinį slepia statydamas antrines dekoracijas – kad ir lygindamas savo projektą su revoliucinio avangardo prekės ženklu – Vladimiro Tatlino paminklo III-iam Komunistiniam Internacionalui maketu, atpasakodamas istoriją apie K. Pakšto planą perkelti lietuvius į Madagaskarą, ar kalbėdamas apie "balto kubo" erdvę, kaltę ir atleidimą – lyg fokusininkas nukreipdamas žiūrovo dėmesį kitur. Jei menininko miklumui pavyksta atsispirti, žiūrovas prisimena, kad pavadinimas "Kristalų naktis" buvo propagandinis terminas, reiškiantis maždaug tai – "na, jaunimas supyko ir šiek tiek padaužė langus. Buvo daug šukių". Ir tik vėliau paaiškėjo, kad ta lapkričio naktis buvo pirmasis būsimo genocido aktas. Po jos prasidėjo Holokaustas. Įvertinus papildomą informaciją, M. Navako kūrinio istorija tampa gerokai rūstesne ir piktesne – menininkas praneša, kad iš XIX-o ir XX–o a. pradžios tradicijos taip ir neiškopusi Lietuvos dailė ištremiama iš meno aplinkos į dizaino ir dekoratyvinės dailės koncentracijos stovyklą. Pavyzdžiui, į Lazdynus. O šiaip M. Navakas teisus – jis sumontavo maketą paminklui, kuris, kaip ir V. Tatlino paminklas - užfiksuoja realybę, skelbiančią, kad viskas, bent kuriam laikui, pasikeitė. Tokia mano versija ir ji man patinka. Šiaip jų, versijų, yra tiek, kiek žiūrovų. M. Navakas "The Associated Press" žurnalistui pasakė, kad "čia nėra aiškaus pranešimo. Man neįdomūs aiškūs pranešimai".
Na, tie "revoliuciniai" pasikeitimai (jei vis dar galioja mano interpretacija) labiau matomi, girdimi ir komentuojami Lietuvoje, nei pragmatiškojo Londono meno mugėse. "Frieze" mugėje stenduose vardai ir, tuo pačiu - tendencijos, nesikeičia. Šiek tiek kinta laikinos mados. Štai prieš metus Londono galerijose karaliavo 16-os ir 35-ių klasikiniai kino projektoriai. Jie, sustatyti įvairiomis pozicijomis, darbščiai dūzgė rodydami įvairios kokybės nespalvotus, dažniausiai, filmukus. Šiemet kino projektorius savo stenduose rodė tik nevykėliai, o viena galerija savo poziciją paskelbė manifestiniu būdu, išeksponuodama kino projektorių, kuriame, nulėkusi nuo ričių, isteriškai makaluojasi kino juosta.
Ir vėl G. Didžiapetris su R. Malašausku
Galerijose, kaip ir anksčiau, dominuoja keturi žanrai – meno žvaigždžių, kurios daro ką nori – nuo tapybos iki video – produkcija, gabių pirmūnų tvarkingai suręstos instaliacijos, ironiškas dizainas – tapyba bei ant grindų stovintys arba ant sienų kabantys objektai ir gudrių postintelektualistų galvosūkiai. Pastarieji ganėsi mugės teritorijoje, pavadintoje "Frame" – jaunų galerijų teritorijoje. Ten rengėjai pakvietė vilniečius "Tulips and Roses" – ir tai didelė sėkmė. Aš manau, kad juos pastebėjo dėl aktyvaus ir ideologiškai kategoriško dalyvavimo kitose parodinėse aikštelėse. Man pasakojo, kad mugės kuratoriai, išgirdę ką "Tulips and Roses" ruošiasi rodyti, šiek tiek sutriko. Viena iš galerijų dalyvavimo sąlygų yra ta, kad atvykėliai rodo vieną autorių. Mūsiškiai šiuo autoriumi paskyrė G. Didžiapetrį. Pastarasis pasivadino redaktoriumi, ir kaip savo darbą parodė kitų menininkų darbus, kuriuos jis suredagavo. Sprendimas juokingas, bet man kliūna terminologija. G. Didžiapetris nėra kuratorius – labai supaprastinus kuratorius galima vadinti sudarytojais – jis aktyviai dalyvavo kaip kūrėjas, nepateikiantis savo apčiuopiamos produkcijos. Redaktorių darbas yra šiek tiek panašus, bet jie niekuomet netampa ne tik svetimos kūrybos autoriais – jie nebūna net bendraautoriais. Vienintelė pozicija, kur svetimos kūrybos organizatorius tampa svarbiausiu autoriumi, yra režisierius. G. Didžiapetris surežisavo keliolikos menininkų veiksmus. Atrodo, kad jis nebuvo diktatoriškas režisierius. Jis, kaip Werneris Herzogas, daugiau stebėjo ir laukė galutinio rezultato. Man didžiausią įspūdį padarė trijų dalyvių kombinacija – Jesse Asho (48083 vieta), Liudviko Buklio (48188 vieta) ir Rosalindos Nashashibi (1345 vieta. Ji, beje, yra ir R. Malašausko projekte. O pastarasis, kaip autorius, dalyvavo G. Didžiapetrio veikale – su tirpstančiu, didėjančiu ir išnykstančiu guminiu meškiuku) darbai. J. Asho vertę pamačiau, kai mane atvedė prie pat darbo ir pabaksnojo pirštu. Jis daro mikrotoninius koliažus – ant originalios laikraščio nuotraukos suklijuoja tokio pačio tono kitų nuotraukų atraižas, sukurdamas naują (o gal tą pačią?) iliustraciją. L. Buklys pakabino laiptuotą medinę lentynėlę. O R. Nashashibi J. Asho ir L. Buklio kūrinius sukabino autorine tvarka. Taip juos ir nupirko – trys autoriai viename. Pirkėjas gavo ir tikslius kūrinių sukabinimo matmenis.
Pirkiniai
"Frieze" mugėje galerija "Fon Welters" rodė Žilviną Landzbergą. Ši galerija yra patyrusi komercinės mugės dalyvė, todėl jos autoriai, kaip ir dauguma aplink, visokeriopai ironizavo. Galima net sakyti – "iš visų jėgų ironizavo", nes tiesiog jaučiau prakaito šleifą. Tai nėra blogai – tai dar viena kokybiška ir tobulai atitinkanti kontekstinę paklausą instaliacija (paspaudus - Artnews.lt tekstas, žiūrėti pirmą ir paskutinę nuotraukas).
Bet kai "Tate" muziejus paskelbė (malonu, kad "Artdaily" pranešimą apie "Tate" įsigijimus iliustruoja didelė ŠMC instaliacijos nuotrauka su M. Navaku ir S. Reeso profiliu kairėje), ką įsigijo šiais metais mugėje, paaiškėjo, kad tvarkingai išmoktų instaliacijų jie jau turi pakankamai.
Pirkimų žiuri vadovavo Varšuvos Šiuolaikinio meno muziejaus direktorė Joanna Mytkowska ir pasistengė, kad muziejaus saugyklose padaugėtų Rytų europiečių kūrybos: nupirktas senas, 1987 metų garsaus lenkų menininko Zbigniewo Liberos filmas "kaip mokyti mažas mergaites" – apie mergaites, kurios mokosi dažytis, taip pat lenko Arturo Zmijewskio videoinstaliaciją "Demokratija" – sausą įvairiausių politinių demonstracijų visame pasaulyje užfiksavimą. Muziejus taip pat įsigijo kroato Davido Maljkovico, britės Alice Channer, kanadiečio Garetho Moore, libaniečio Marwano Rechmaoui kūrinius.
Komercija
Ir ko gi man, kaip pamurmėjau teksto pradžioje, trūksta šioje lietuviško meno šventėje? Norėčiau, kad Londone atsirastų gera (perkama) lietuviška komercinė dailė. Tokia su didelėmis išlygomis galima pavadinti septintąją spalio mėnesio poziciją – Vilmanto Marcinkevičiaus paveikslo "XXI-o amžiaus Madona" parodymą "Saatchi" galerijoje. Šiek tiek priminsiu priešistorę. Galerijos tinklapyje gali užsiregistruoti bet kuris dailininkas ir teoriškai pardavinėti savo darbus. Jis taip pat gali sudalyvauti žiūrovų balsavimo varžybose – programoje "ShowDown". Balsavimas prasideda kiekvieną pirmadienį, savaitės pabaigoje lieka du geriausi, iš kurių vienas tampa laimėtoju. 2009 metais vienos savaitės nugalėtoju, aplenkęs tūkstančius pretendentų (pavyzdžiui dabar, kaip pildau šį per radiją skaitytą komentarą, yra antradienis. "ShowDown" programoje būsimos savaitės varžyboms jau užsiregistravo virš 1400 dailininkų), tapo V. Marcinkevičiaus paveikslas. Pagal konkurso sąlygas, jis turi būti parodytas tikroje, ne virtualioje "Saatchi" galerijoje. Spalio mėnesį taip ir įvyko – "Madona" trumpam atsirado galerijoje. Faktas, kad šis darbas buvo eksponuojamas vienoje iš solidžiausių pasaulio komercinių galerijų, yra labai svarbus dailininko karjerai. Blogai, kad jis ten atsirado trumpam ir naršytojų, o ne galerijos kuratorių, dėka.
Patekti į komercinės dailės apyvartą gerokai sunkiau, nei į muziejinę ar bienalinę rinką. Pastarajai reikia tik kelių svarbių bruožų – būti talentingu, protingu, darbščiu menininku, kuris turi solidžios meno organizacijos ar autoritetingos galerijos užnugarį, bei sugeba, moka ir nori kalbėti apie savo darbus taip, kad tai būtų įdomu ne tik pačiam menininkui. Turint šias savybes ir sulaukus šiek tiek sėkmės, į pasaulinį ekspozicinį konvejerį įmanoma įsibrauti ir jame likti.
Komercinio dailininko gyvenimas gerokai sunkesnis – be visų aukščiau išvardintų savybių ir sąlygų jam reikia virtuoziškai suformuoti savo pasiūlos mišinį, kurio chemija taptų katalizatoriumi dileriui. Tai sunkus marketinginis darbas. Mažiausia klaida, ir geriausia mugė, kurioje galės sudalyvauti komercinis dailininkas Londone taps "Affordable Art Fair" – "Įperkamo meno" mugė. O joje irgi verta dalyvauti – ten susirenka dailės pasaulio proletariatas, kuris iš londoniečių gauna savo duoną ir sviestą. Jau pradėjau rašyti instrukciją Lietuvos dailininkams ir galeristams – ką ir už kiek šiais metais pirko britų vidutinė klasė. Paskelbsiu "Stebėtojuje" lapkričio pradžioje.
Dar prisiminiau – "Frieze" metu išgirdau dar vieną lietuvišką naujieną - Žilvinas Kempinas, Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje triumfatorius, pateko į "Yvon Lambert" galerijos atstovaujamų menininkų sąrašą. Tai svarbus pasikeitimas. Senoje galerijoje Ž. Kempinas su savo reitingu (2743 vieta) buvo vienas iš svarbiausių menininkų. Naujoje vietoje jo komandos narių reitingai gerokai aukštesni - Sol LeWittas (9 vieta), Lawrence Weineris (26 vieta), Douglas Gordonas (30 vieta), Anselmas Kieferis (36 vieta), Jenny Holzer (66 vieta). Futbole toks perėjimas prilygtų vidutinio Belgijos lygos klubo, tarkim, "K. Sint-Truidense VV" keitimas į "Liverpulį". O gal net į "Arsenalą". Dabar Ž. Kempinui tereikia pakilti nuo atsarginių suolelio.
Šis tekstas yra papildytas komentaras, spalio 10 skaitytas per Lietuvos radijo programą "Kultūros savaitė".
