Jai ploja sausakimšos Barselonos, Londono, Vienos, Maskvos, Milano ir daugybė kitų garsiausių pasaulio koncertų salių. Ji - vienintelė lietuvė, dainuojanti su Montserrat Caballe. Jau vien dėl to būtų galima užriesti nosį. Tačiau viena perspektyviausių jaunųjų sopranų Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus keri paprastumu ir vidine šiluma. Per pokalbį nuo moters veido nedingsta šypsena.
Rytoj Vilniuje, Filharmonijoje, įvyks operos solistės N.Kazlauskaitės-Kazlaus iškilmingas koncertas „Lietuvių muzikos magija“, skirtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Susitinkame prieš gerą savaitę. Ir teisingai darome, nes dainininkė paaiškina, kad prieš svarbius pasirodymus stengiasi šnekėti kuo mažiau.
Apie zuikį puikį.
- Dauguma garsių dainininkų tvirtina, kad pirmiau išmoko ne kalbėti, bet dainuoti. Jūs taip pat?
- Tikrai ne (nusišypso). Ir nemanau, kad tie garsūs dainininkai sako tiesą. Jie tiesiog šmaikštauja, žurnalistams pasakodami apie savo vaikystę. Antra vertus, jei ką tik gimusio kūdikio itin garsias tiradas galima pavadinti dainavimu, tada dainuoti pradėjau tikrai dar prieš išmokdama kalbėti (juokiasi). Mama pasakojo, kad jau gimdymo palatoje dėl labai aukštų obertonų balse ir nuolatinio balso demonstravimo gydytojai komentavo: „Bus dainininkė.“ Tėveliai prisimena, kad nuo kūdikystės turėjau puikią atmintį ir pradėjau gana anksti kalbėti. Mamytė man daug skaitydavo, o aš labai lengvai prisimindavau tekstą. Sako, kad būdama maždaug 1,5 metų galėjau sklandžiai padeklamuoti E.Mieželaičio pasaką „Zuikis puikis“. Beje, neseniai ji man padovanojo naują šios knygos leidimą kaip gražų prisiminimą apie vaikystės sugebėjimus.
- Dainininkės profesija - išsipildžiusi vaikystės svajonė?
- Tėvai ir seneliai turi puikius balsus, apskritai tarp giminaičių - nemažai muzikų. Mama buvo Vilniaus universiteto ansamblio solistė. Šis ansamblis tais laikais buvo gerai žinomas visoje Europoje, daug gastroliuodavo. Mama su juo aktyviai keliavo net tada, kai laukėsi manęs. Šviesaus atminimo senelis turėjo fantastiškai dramatišką tenorą. Kaime be jo dainų neįvykdavo nė vienos vestuvės, krikštynos ar laidotuvės. Puikiai prisimenu aksominį jo balso tembrą. Dažnai dainuodavome duetu, yra išlikę senų įrašų. Taigi dainavimas, galima sakyti, mano genuose. Būdama mažučiukė, kai manęs kas nors paklausdavo, kuo būsiu užaugusi, atsakydavau, kad dainininkė.
- 2000-aisiais vienoje laidoje M.Caballe jus pavadino rytdienos žvaigžde. Šiandien iš kritikų sulaukiate tik geriausių vertinimų, publika jus myli. Kas padėjo pelnyti tokį vardą: talentas, sunkus darbas, stipri valia, užsispyrimas?
- Visi šie išvardyti dalykai. Taip pat - tinkama aplinka. Omenyje turiu ne tik buvimą reikiamu laiku reikiamoje vietoje, bet ir arčiausiai esančiuosius. Žmogui gyvenime ko nors siekiant, artimieji gali jam labai padėti arba trukdyti. Ir nebūtinai tai padaryti sąmoningai. Mane supantys žmonės nuo pat pradžių man sudarė geriausias sąlygas ir aplinkybes dirbti bei tobulėti. Už tai jiems esu be galo dėkinga.
Dažnai susimąstau: ar man trūko vėjavaikiškos, nerūpestingos vaikystės, kurią turi vaikai, nesimokantys M.K.Čiurlionio menų mokykloje? Juk mes, "čiurlioniukai", ardavome keliskart daugiau už savo bendraamžius, nes šalia viso vidurinės mokyklos krūvio turėjome daug muzikinių pamokų. Tačiau vaikystę, tegu buvo ir mažiau laiko išdaigoms, turėjau. Kiekvieną vasarą važiuodavau pas močiutę į Klaipėdą ir ten praleisdavau visas atostogas: prie jūros, kieme su draugais. Žinote, ką per atostogas daugiausia veikdavau? Miegodavau. Per mokslo metus dėl didelių krūvių ir užimtumo miegodavau po 5-6 valandas. Šiandien man sunkiai suvokiama, kad tada tiek pakakdavo. Dabar paprastai stengiuosi miegoti mažiausiai 8-9, o spektaklio dieną iš lovos galiu nelipti ir 12-13 valandų.
Sirgti pagal planą
- Kiek žinau, jūsų veikla suplanuota 2-3 metams į priekį. Ar šiuolaikiniame pasaulyje, kuris taip greitai keičiasi, įmanoma tai padaryti?
- Visi teatrai ir koncertinės salės repertuarą planuoja būtent tokiu tempu - 2-3 metus į priekį. Gerai tai ar blogai - kitas klausimas. Viena vertus, gal ir gerai - kruopščiai planuojant darbus kasdienybėje būna mažiau chaoso. Antra vertus, gyvenime visko nutinka. Peršalimų ar kitų netikėtų atsitikimų iš anksto pagal grafiką juk nesusidėliosi. Nors mes, scenos žmonės, kartais mėgstame pajuokauti, kad būtent tai ir darome - sergame ir problemas sprendžiame tik planuotai. Jei turime didelių įsipareigojimų, kartais dainuoti tenka ir negaluojant.
- O jūsų dienotvarkėje netikėtumų dažnai pasitaiko?
- Man yra tekę koncertuoti smarkiai kosint, sloguojant. Tai nėra paprasta. Ačiū Dievui, viskas praeidavo puikiai. Taip pat ačiū puikiems pedagogams, kurie išmokė, kaip tinkamai valdyti balsą. Padėkoti reikėtų ir viskam, kas padeda jį saugoti, bei iš prigimties stipriam organizmui.
- Ir kas gi padeda saugoti balsą?
- Pirmiausia gera dainavimo technika, taisyklingas kvėpavimas. Taip pat dėmesys sau. Nemažai profesionalių dainininkų turi bėdą - negali kiek nori šnekučiuotis su draugais. Nuo plepėjimo jų balsas tikrąja to žodžio prasme „nusėda“. Nors man dėl ilgo kalbėjimo problemų nekyla, šnekomis nepiktnaudžiauju. Prieš repeticiją, svarbų koncertą kalbėti stengiuosi kuo mažiau.
Aštrūs, itin šalti patiekalai gali sudirginti gleivinę, padidinti ar sumažinti seilėtumą ir panašiai. Dainavimui tokie dalykai svarbūs. Labiausiai pakenkti balsui gali netaisyklingas dainavimas, o padėti gali viskas: šilta arbata su medumi ar citrina, gera nuotaika, įdomus pokalbis, mylimas žmogus.
Tik stipresnis vyras
- Ar šalia toks yra?
- Apie asmeninį gyvenimą nekalbu (valiūkiškai nusišypso). Galiu pasakyti tik tiek, kad vyrai dainininkių, kaip ir kitų moterų, gyvenime tikrai labai svarbūs. Tačiau šalia mūsų ir su mumis gali būti toli gražu ne kiekvienas. Tik tokie pat stiprūs ar stipresni už mus. Juk turime didelių siekių, scenoje dirbame su įvairiais partneriais, nuolat keliaujame. Kokias vyro savybes vertinu labiausiai? Man patinka vyriški vyrai. Stiprios dvasios, nebijantys prisiimti atsakomybės, protingi. Taip pat jautrios širdies, romantikai, nes pati esu tokia.
- Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
- Norėdama atsipalaiduoti, vaikštau į baseiną, sportuoju, bendrauju su artimais žmonėmis, draugais. Patinka žiūrėti krepšinį, futbolą, skaityti. Ilsėdamasi klasikinę muziką stengiuosi palikti nuošalyje. Ne kartą yra buvę, kad viešint svečioje šalyje viešbutyje kambario tvarkytoja stebėjosi, kodėl aš, operos solistė, klausausi MTV, kitų muzikos kanalų.
Dievinu gamtą. Europoje žinau keletą vietelių, kur karaliauja jūra, kalnai, uolos. Tai - mano stichija. Beprotiškai mėgstu keliauti ir pažinti kitas kultūras.
- Lietuvoje dainuojate mažai. Jūsų tikslas - užsienio scena?
- Noriu dainuoti ne Lietuvoje ar užsienyje, o su aukščiausio lygio profesionalais.
- Esate vienintelė lietuvė, dainuojanti su M.Caballe.
- Esu dėkinga likimui už šią man suteiktą galimybę. Po mūsų pažinties 2000-aisiais Andoroje, kur Montserrat kartą per metus veda meistriškumo kursus jauniems dainininkams, jos kvietimu daug dainavome kartu. Ar scenoje jaučiuosi lygiavertė partnerė? Manau, Montserrat mane taip vertina. Ji man ne kartą patarė įvairiais dainavimo klausimais. Tačiau iš jos išmokau ne tik to. Taip pat ir labai daug dalykų, nesusijusių su dainavimo meistriškumu. Galėčiau vardyti nesustodama. Anuomet man, jaunai, tik pradedančiai solistei, pažintis su Montserrat padėjo nubrėžti kelią, kuriuo noriu eiti kaip asmenybė. Kad ir kokia didžiulė sėkmė aplankytų, svarbiausia - žmogiškumas. Montserrat jo nestinga. Ši moteris - pasaulinė legenda, profesinėje plotmėje pasiekusi viską, kas įmanoma, bet sugebėjusi išlikti be galo šiltu, šviesiu, paprastu žmogumi.
Ne - tai pačiai suknelei
- Scenai turbūt tinka ne bet koks drabužis: svarbu spalva, audinys, suknelės modelis, papuošalai.
- Operos pastatymuose dėviu kostiumus, sukurtus operos statytojų. Per koncertus mėgstu pasipuošti elegantiška, šiek tiek ekstravagantiška suknele. Tačiau prieš ją įsigyjant būtina išsiaiškinti, koks bus repertuaras, apšvietimas, kokio dydžio salė, scena. Taigi pirmiausia skambinu ne dizaineriui, bet koncerto organizatoriams (šypsosi). Pasaulyje dainininkės turi nerašytą taisyklę - toje pačioje salėje antrą kartą su ta pačia suknele nedainuoja.
Svarbiausia, kad sceninis drabužis būtų patogus. Nespaustų, neveržtų, nes tai trukdo taisyklingai kvėpuoti. Jei eidama į sceną jaučiuosi gerai, graži, vadinasi, viskas puiku. Manau, tą patį galėtų pasakyti bet kuri moteris, susiruošusi kur nors eiti, dalyvauti pobūvyje ir panašiai.
- Kas padeda rūpintis jūsų sceniniu įvaizdžiu? Gal kitą savaitgalį per koncertą Filharmonijoje vilkėsite kuo nors ypatingu?
- Iš tiesų norėjosi, kad apranga būtų išskirtinė ir atspindėtų lietuvybę. Šiam iškilmingam vakarui ruošiamės su mados namų „Cantas“ dizaineriais. Manau - tai labai talentingi žmonės.
Aistė SIMANAVIČIŪTĖ
