Audrius Juzėnas, gerai įvertinto pilnametražio vaidybinio filmo „Vilniaus getas“ (2005) režisierius, po šios juostos Holokausto tema dirbo ties visai kitokiu projektu.
Pristatydamas filmą 2006 m. Berlyno kino mugėje, jis susipažino su rusų TV projektų prodiusavimo kompanijos „AMedia“, kuriančios daugelį populiarių pramoginių televizijos laidų, atstovais, kuriems režisieriaus darbas paliko gerą įspūdį. A. Juzėnui buvo pasiūlyta išbandyti savo jėgas Rusijos kino industrijoje – tiesa, kuriant ne kino filmą, o TV serialą. „AMedia“ pakvietė lietuvį režisierių nufilmuoti pirmą ir paskutinę 12 dalių mini serialo „Sudebnaja kolonka“ serijas. A. Juzėnas priėmė šį iššūkį ir praleido Rusijoje kelis mėnesius dirbdamas sau naujoje sferoje. Šį laiką jis apibūdina kaip neįkainojamą ir nepamirštamą patirtį, nors ir prisipažįsta, kad serialas, kad ir koks geras būtų, jam yra „viso labo daugiau ar mažiau tobulai pateikta iliuzija“.
Režisierius pasakoja apie „žanro pakeitimą“, TV serialų kūrimo užkulisius ir naujosios Rusijos realybės patyrimą.
- Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau televizijai skirtų daugiaserijinių filmų, kuriuos būtų sunku pavadinti „muilo operomis“; prie jų sukūrimo dažnai prisideda su nepriklausomu kinu susiję režisieriai ir scenaristai, o pakankamai nebanalūs siužetai neretai nagrinėja aktualias filosofines, politines, istorines ir socialines temas. Galima paminėti absoliučius kino kritikų favoritus „Lost“ ir „The Sopranos“, dar anksčiau buvo Davido Lyncho siurealistinis „Twin Peaks“. Iš rusų TV eterio į galvą pirmiausia ateina 11 serijų mini-serialas „Štrafbat“. Pakankamai įdomu ir tai, kad šie serialai yra sėkmingi ne tik kritikų pripažinimo prasme, bet ir komerciškai. Ar tai reiškia, kad TV serialo žanras „subrendo“ ir tapo visaverte kino meno atšaka? Ir ar prie tokių „subrendusių“ serialų galime priskirti rusų serialą „Sudebnaja kolonka“, kuriam filmavote pirmą ir paskutinę serijas?
- Į šį klausimą nėra lengva atsakyti, juo labiau konkrečiai. Vos per kelis dešimtmečius televizijos užėmė monopolistinę padėtį informacinėje ir pramogų verslo rinkose, ėmė disponuoti milžiniškais pinigais, ir tai visuotinės globalizacijos pasekmė, kurios rezultatus nesunku nuspėti: žemiečiai artėja link globalios Matricos, globalios ir visuotinos iliuzijos sukūrimo. Nesvarbu, kaip procesą pavadintume. Ši visuotinė iliuzija nuolat tobulinama, stiprinama visais įmanomais būdais, ir galų gale iliuzionisto tobulai „įkalama“ kaip reklama vartotojui į jo smegenis. Globalaus vartojimo dėka Matrica nenuilstamai auga, tobulina save 24 valandas per parą TV eteryje, internete, mobiliuosiuose telefonuose ir kitur. Matricos viešpatavimo principas – ji turi būti nepertraukiama. Šiame kontekste lengviau suvokti patį serialo fenomeną – jis yra Matricos vaisius. Principas, pagal kurį serialas veikia žiūrovą, yra toks pat, kaip ir kino, tik čia yra nežymus, tačiau esminis skirtumas: serialas primena vandens čiurkšlę, be perstojo pilamą į kiaurą kibirą. Kiek beįpiltum, kibiras vis tiek tuščias. Pilimo procesas nepertraukiamas, rezultatas – puiki čiurkšlės hipnozė 24 val. per parą.
Filmavimo aikštelė „ZIL“ gamyklos teritorijoje – populiariausia vieta Maskvoje siaubo ir veiksmo filmams filmuoti. Filmuojama serialo dalis pavadinimu „Promzona“.
Kalbant apie „Sudebnaja Kolonka“, akivaizdu, kad „nespecialistas“ TV ekrane neatskirs, ar tai kino ar video technologijom sukurtas kūrinys. Maža to, teigčiau, kad tai nėra masinis produktas, nes masiniam produktui muzika nekuriama ir neįrašinėjama gyvai. Išduosiu paslaptį: tik vienos serijos sukūrimas prodiuseriams kainavo tiek pat, kiek Lietuvos Kultūros ministerija apskritai skyrė „Vilniaus Getui“ per ketverius metus. Šį serialą drąsiai priskirčiau kino novelių žanrui. Dirbdamas Maskvoje sužinojau, kad tai pirmas (tikėkimės, ne paskutinis) Maskvos kompanijos „AMedia“ projektas, kuriuo tikimasi įsitvirtinti lyderio pozicijoje serialų rinkoje. Tokiu būdu Matrica (o kartu su ja ir serialų „imperija“) tampa vis ambicingesnė ir nepaliaujamai tobulėja. Atleiskit, kad esu perdėm kritiškas, bet manau, kad turiu tokią teisę. Negaliu, kaip kai kurie mūsų kritikai, rimtai ir protingai postringauti apie meną seriale, koks jis bebūtų, nes man tai viso labo daugiau ar mažiau tobulai pateikta iliuzija. Gaila, kad ji labai dažnai būna tik čiurkšlė į tuščią kibirą prie lyginimo lentos ar prie kaistančių virtuvės puodų.
Rusijoje, kurdamas mini serialą „Sudebnaja kolonka“, galėjau įdėmiau pažvelgti į šį žanrą iš „išvirkščios“ pusės. Garbė „AMedia“ kompanijai ir jos prodiuseriams, kad jų „kūdikiui“ nebuvo taikomi standartiniai muilo operos principai. Grupei ir ypač man keliami reikalavimai mažai kuo skyrėsi nuo „Vilniaus Geto“ reikalavimų. Geriausias operatorius, geriausi aktoriai, brangiausi kostiumai, brangiausi interjerai, automobiliai, operatoriniai kranai, steadicam’as ir mažiausiai dvi kameros aikštelėje. Džiugino ir serialo scenaristų raštingumas ir išprusimas, lyginant jį su lietuvių autoriniais veikalais, kuriais pastarieji metai iš metų bombarduoja Lietuvos kultūros ministeriją. Tiesiog Maskvoje jaučiausi kaip greitkelyje po duobėto kaimo keliuko.
- „Sudebnaja kolonka“ yra vertikalus serialas; tai reiškia, kad kiekvieno epizodo scenarijus turi užbaigtą siužetą. Koks yra principinis vertikalaus serialo skirtumas nuo įprasto „serialinio“ formato, kuriame vienas ilgas siužetas tiesiog išskaidytas į daug serijų? Su tuo susijęs dar vienas klausimas. Jums teko kurti pirmą ir paskutinę serijas. Nors serialas ir vertikalus, įsivaizduoju, kad pradžia ir pabaiga vis dėlto turi būti bent iš dalies panašūs į vientiso siužeto užuomazgą ir atomazgą, kad tarp jų esančios dalys turėtų bendrą kontekstą. Kaip tai išsprendėte? Ar dirbdamas ties savo dalimis konsultavotės su kitų dalių režisieriais?
- Nėra principinio skirtumo tarp vertikalaus ir horizontalaus serialo. Principinis skirtumas yra tik tame, kas kuria serialo scenarijų, kas jame vaidina, kas jį filmuoja, galų gale, kas tas pagrindinis dirigentas aikštelėje ir už jo nugaros stovintis juodas šešėlis – prodiuseris. Pastaruoju metu Rusijoje, kur pinigai dažnai aptemdo vaiskų protą, įsigalėjo prodiuserinis kinas ir prodiuseriniai serialai, o tai iš esmės keičia žaidimo taisykles. Čia aktoriai ir režisieriai neturi laiko „kvailioti“ eksperimentuodami, tam paprasčiausiai nėra laiko, čia vertinamas tik profesionalumas, leidžiantis per neįmanomai trumpą laiką tobulai įgyvendinti prodiuserio genijaus, kontroliuojančio visas be išimties serijas, viziją, tobulai užtikrinančią visuotinės Matricos nepertraukiamumą. Žodį „Matrica“ vartoju kaip bendrinę sąvoką, ji tobulai maitina mus iliuzija. Kuo tobulesnė iliuzija, tuo gilesnė hipnozė. Todėl ir šiai iliuzijai kurti pasitelkiami profesionalai, žmonės, perėję ugnį, vandenį ir varinius vamzdžius. Jie neršia senajame kino meno pasaulėlyje. Šiuolaikinio sėkmingo prodiuserio tikslas išgriebti ir pažaboti tokį menininką, tobulai pajungti jį Matricai.
Pasiruošimas filmavimui šalia Rusijos VRM muziejaus. Objektas – prokuratura, kurioje sprendziamos visos „Sudebnaja Kolonka“ bylos.
Tad tokiame seriale, kaip „Sudebnaja kolonka“, kuriame man teko tikrąja to žodžio prasme lieti prakaitą, daugelį problemų – skirtingų režisierių darbo metodų derinimo, vizualinės bei muzikinės stilistikos ir kt. Klausimus – sprendė serialo meninis prodiuseris Valera Terniukas. Jo garbei, reik pasakyti, kad tai aukščiausio lygio kino profesionalas, reiklus, akylas, ausylas, rašantis ir pasiutusiai užsispyręs prodiuseris, kokio man iki tol neteko matyti. Manau, tai tikrai ne pačios blogiausios prodiuserio savybės. Jos ir padėjo jam įtikinti Rusijos investuotojus finansuoti šį vienetinį, iš esmės labai brangų, kokybišką vertikalų kino serialą, kur kiekviena dalis – atskira istorija ir atskiros siužetinės linijos, nauja intriga ir nesibaigiantis žurnalistinis trileris. Malonu buvo įgyti šio prodiuserio pasitikėjimą, o įgijus pasitikėjimą ir laisvę, tobulinti jo paties sukurtą scenarijų, dialogus, scenas, laužant jas pagal mano filmavimo ir montažo principus.
- Ar yra kokia nors visiems serialo „Sudebnaja kolonka“ epizodams bendra siužeto vystymosi logika, pavyzdžiui, klasikinio detektyvinio kūrinio siužeto kanonai? O gal kiekviena serija turi visiškai individualią siužetinę struktūrą?
- Skirtingos serialo serijos (jų yra 12) remiasi vienu visoms serijoms bendru principu – konkretaus rezonansinio įvykio žurnalistiniu tyrimu, visad bekompromisiu ir pavojingu. Vienose serijose narpliojama amorali ir nusikalstama oligarchų veikla ar su jais susijusios žmogžudystės, kitose mados ir šou ryklių gyvenimo peripetijos. Daug dėmesio skiriama korupcijos ir papirkinėjimo temai, spaudos cenzūrai ir savicenzūrai, nuolat gvildenamos šiuolaikinės Rusijos visuomenės etinės ir moralinės problemos (beje, kaip teko įsitikinti, piktžaizdės tos pačios, kaip ir Lietuvoje – netoli mes nuo „motinos Rusijos“ krūtinės atsiplėšėm, dar tas pats mentalitetas).
Aktorė Olga Pavlovec A. Juzėno monitoriuje, filmavimas Rusijos VRM muziejuje.
Kiekviena serialo serija talpina mažiausiai dvi savarankiškas persipinančias siužetines linijas, kas suteikia serialui malonų kino įspūdį. Kiekviena dalis (jas filmavo 6 skirtingi kino režisieriai, įskaitant mane) yra visiškai nepriklausoma, tiesiog atskiras mažas kino filmas ar kino novelė. Jas į serialą sujungia, visų pirma, pagrindinis filmo herojus – jauna žurnalistė Darja Ivanova (neabejotinai kylanti Rusijos kino žvaigždė, aktorė Olga Pavlovec), žurnalistės sužadėtinis prokuratūros tardytojas Antonas Nikitinas (vaidina garsus jaunosios kartos aktorius Daniilas Strachovas), bei jų artimieji – Darjos tėvas (vaidina Rusijos kino pirmo ryškumo žvaigždė Vladimiras Menšovas), Darjos motina (vaidina ne ką mažesnė žvaigždė Irina Kupčenko), o taip pat nepriklausomo laikraščio „Reporteris“ redaktorius Romanas Tupychinas (vaidina Rusijos teatro korifėjus aktorius Jevgenijus Kniazevas). Seriale daug idealizmo, rusiško humoro, nors turiu pripažinti, kad fabula visada ta pati: tiesa ir gėris kaunasi su blogiu, nors ne visad laimi, kaip dažnai ir atsitinka Rusijos kasdienybėje. Svarbi pati kova...
- Prieš pradedamas dviejų rusų serialo serijų filmavimą sukūrėte visai kitokio pobūdžio juostą – pilnametražį filmą „Vilniaus getas“. Ar nedvejojote sutikdamas dalyvauti serialo projekte? Kodėl apskritai šiuolaikinė televizija orientuojasi ne į vienos ar dviejų serijų kino filmų, o į daugiaserijinių filmų formatą? Būtų įdomu pažvelgti į tai ne tik iš finansinės ar techninės pusės, bet, jei tai įmanoma, ir per tam tikrą šiuolaikinės televizijos prodiuserių bei žiūrovų mąstymo ir suvokimo prizmę. Ir dar: ar ateityje planuojate dar dirbti ties TV serialais?
- Čia daug gyvenimiškų klausimų viename... Ką gi, pasukęs į kinematografą iš... fizikos, gavau galimybę tyrinėti ir gilintis į chaosą – kitaip tariant, žmonių, jų norų, minčių, iliuzijų, geismų, sapnų pasaulį. Ir šis ilgai trunkantis kino eksperimentas – chaoso valdymas – daug ko išmokė. Visų pirma, pagarbos profesijai, be kurios pats eksperimentas tiesiog neįmanomas: per daug nežinomųjų chaoso (šis žodis yra beveik kino sinonimas) lygtyje. Be abejo, prieš imdamasis bet kokio eksperimento visad įvertinu jo pasekmes, nors iš prigimties esu linkęs dažnai nepagrįstai rizikuoti.
Su rusų emisarais susitikau Berlyno kino festivalyje, iškart po „Vilniaus geto“ sukūrimo, ir jie nedvejodami man pasiūlė išbandyti savo jėgas Rusijos kine. Žinoma, jų projektuose. Ir jei tarptautinės vedybos pasiteisintų, tai jie imtųsi kurio nors mano lietuvių-rusų projekto netolimoje ateityje. Tada dar nebuvau užtikrintas, kad mums visiškai pakeliui. Bet, rodos, amžius truksianti nacionalinio kino krizė Lietuvoje ir nejauki pauzė po „Vilniaus geto“ mane nuplukdė Rusijos uostų link. Po Berlyno rusai nuolat skambino ir teiravosi, kuo užsiimu, kokie planai, kada būsiu laisvas, ir, ištaikę tinkamą progą, atsiuntė savo idėjas ir scenarijus. Pasiūlymas nufilmuoti vizitinę kortelę serialui privertė suklusti. O ambicingas glamour stiliaus (nors jis man gan svetimas), kino žvaigždėmis perkimštas serialas mane rimtai užkabino...
A. Juzėnas susitikime su žydų žurnalistais svečiavimosi Izraelyje 2007 m. rudenį metu (tarptautiniame kino festivalyje „Jewish Eye“ filmas „Vilniaus getas“ pripažintas geriausiu vaidybiniu filmu).
Visa kita sprendėsi kelių valandų derybose Maskvoje. Pasikalbėjęs su kompanijos „AMedia“ vadovais, solidžiais vyrais, priėmiau jų pasiūlymą per tris mėnesius, ir nė vienos dienos ilgiau, „sukalti“ jiems dvi pagrindines serijas. Pasirašydamas sutartį nebuvau visiškai įsitikinęs, kad tai bus įmanoma padaryti. Rizikavau. Pasirodo, įmanoma, tik dirbti reikia ne 8-10 valandų per dieną, o dvigubai daugiau. Žinojau, kad darbas tokiomis sąlygomis yra ne tik profesijos gludinimas, žinių ir naujos informacijos kaupimas, bet ir rimtas valios išbandymas, gal net kova su pačiu savimi. Nepaisant kai kurių nesklandumų ar kuriozų, turiu pripažinti, kad man patiko dirbti Maskvoje, kartu su rusų kino profesionalais, su jų eiliniais aktoriais ir su „kaprizingomis“, bet sau ne mažiau reikliomis žvaigždėmis. Su pastarosiomis sutarėm geriausiai, nes jautėm profesinę pagarbą ir atsakomybę prieš tą patį amatą, nors kartais mačiau, kaip skiriasi mūsų estetika, bendravimo stilius ar požiūriai į procesus. Ir vis tik mano mėnesiai, praleisti Maskvoje, yra nepakartojama patirtis, neįkainojamas turtas... Jei, duok Dieve, pasitaikys daugiau ambicingų ir dėmesio vertų projektų, mielai kursiu juos Rusijoje, nesijaučiu ten našlaičiu, suprantu rusus, kaip ir jie mane, nors laisvės sąvoką mes suvokiam skirtingai.
Serialas Rusijoje, net ir vidutiniškas ar net visiškai beviltiška 700 serijų muilo opera, atneša kompanijoms kosminius pelnus, nes tenykštė nepertraukiama matrica pajėgi praryti bet ką: ir genijų darbus, ir visišką šlamštą. Nemanau, kad serialai ką nors auklėja, ko nors gali išmokyti ar ką nors gali pakeisti visuomenėje... Užmušti laiką ir užkimšti tavo sąmonę iliuzijom, be abejo, gali. Dauguma mūsų kūrėjų, tame tarpe ir galingais besijaučiantys prodiuseriai, kaip ir žiūrovai, tarnauja matricai: vieni gauna pinigus ir mėgaujasi galios iliuzija, įsivaizduoja, kad valdo pasaulį, kiti – perka iliuzijas, po kuriomis patogu paslėpti savo pilką kasdienybę. Visus juos valdo Matrica.
- Jau kurį laiką galima stebėti įdomią situaciją: tarptautinės politikos lygmenyje Rusijos ir Lietuvos santykiai yra, švelniai tariant, ne patys šilčiausi. Tuo pat metu kultūros srityje lietuvių ir rusų santykiai kartais gali priminti romaną, nors ir neypatingai afišuojamą. Štai Jus pakviete prisidėti prie „Sudebnaja kolonka“ sukūrimo, Rimas Tuminas sėkmingai dirba Vachtangovo teatro meno vadovu, yra ir kitų pavyzdžių. Tiesa, tas pats Tuminas neseniai prisipažino, kad Rusijoje susiduria ir su kita medalio puse – esą jam teko išgirsti ir kaltinimu rusofobija, ir kitų ne itin malonių dalykų. Kaip dviejų tautų santykius kultūros srityje pamatėte Jūs?
- Viskas labai paprasta: nematau didelio skirtumo tarp didžiai gerbiančio save lietuvio ir didžiai gerbiančio save ruso. Abiejų ambicijos, skrandžio tūris, polinkis į alkoholizmą, chamizmo lygis toks pats. Skiriasi tik masė. Vienam kibire veisiasi labai daug buožgalvių, kitame nykstamai mažai.
Lietuviai yra stiprūs pelkių arkliai, žemaitukai, savotiški, užsispyrę ir gerai gilias vagas ariantys meistrai – ar tai Tuminas, ar Šiškauskas, ar Juzėnas, ar Statkevičius, ar Narmontaitė. Tai imponuoja rusams, kurie nuolat kelia egzistencinį klausimą po šiaurės pašvaiste: kokia vagos arimo prasmė? Arti ar vis tik nearti? Iš čia, matyt, ir kilo patarlė, kaip rusų mužikas nearęs, o jau beviltiškai pavargęs. Nemanau, kad tai tiesa, nes be konteksto patarlė smarkiai klaidina. „Mano“ rusai, filmavimo grupėje jų buvo daugiau nei 30, arė su manim petys į petį, nuo ryto iki vakaro. Vienintelis dalykas, kurį jie sunkiai pakelia – atsakomybės našta. Patikslinsiu – atsidurti kraštinio arklio vietoje. Kraštinio funkcijas teko prisiimti man. Tai nėra labai malonu. Manau, kad būtent apie tai ir kalbėjo Tuminas, duodamas interviu lietuviškai spaudai. Jam tenka būti ir lyderiu, ir kraštiniu. Nenorėčiau blogai kalbėti apie Rusiją, ji turi didelių pranašumų prieš Vakarus, o pats politikavimas – tai verslas, ir šis verslas yra ne mano sritis. Palinkėčiau lietuviams tik vieno: gerbkit save, tada ir rusai jus gerbs. Ir vokiečiai, ir britai, ir žydai. Tokia jau mano patirtis. Ir jei patys savęs negerbiat, kodėl norit , kad jus gerbtų kiti?
- Ne paslaptis, kad nemaža šiandieninės Rusijos kino pramonės produkcijos dalis dvelkia imperialistiniu patosu, kartais net šovinizmu – naujuosiuose serialuose ir filmuose nekritiškai šlovinami ypatingųjų milicijos skyrių pareigūnai ir saugumo agentai, kariai, Rusijos imperatoriai, kunigaikščiai bei karvedžiai, ir t. t. Neseniai Nikita Michalkovas labai stipriai susikompromitavo, pasirašęs laišką Vladimirui Putinui, kuriame prašė jo pasilikti trečiajai kadencijai, visų rusų kūrėjų vardu. Tuo tarpu Jūs viename ankstesniame interviu užsiminėte, kad serialas „Sudebnaja kolonka“ nagrinėja sudėtingą Rusijos žurnalistikos kasdienybę, ir kad pagrindinės serialo herojės Darjos Ivanovos personažas yra savotiška aliuzija į A. Politkovskajos asmenį. Nepriklausomi žurnalistai šiandienos Rusijoje, kaip žinia, nėra valdžios labiausiai mėgiami žmonės. Ar galima padaryti išvadą, kad „Sudebnaja kolonka“ pateikia alternatyvų žvilgsnį į dabartinės Rusijos realijas? Ar TV serialas gali būti politiškai provokuojantis (gerąja prasme)?
- Norėtųsi žvilgtelti į procesą kitu kameros rakursu. Akivaizdu, kad Putino ir Jelcino Rusija skiriasi kaip diena ir naktis. Neteko sutikti ruso, kuris ilgėtųsi Jelcino Rusijos. Visi prisimena tik badą ir žeminantį skurdą, kai parduotuvėje nebuvo net duonos. Žmonės ėjo į darbą, bet mėnesius negaudavo jokio atlyginimo. Ir nieko daugiau. Rusai bėgo iš Rusijos ne iš gero gyvenimo. Klausiu savęs, ar atsiras bent vienas lietuvis, kuris savo noru norėtų grįžti į blokados laikus? Pojelcininei Rusijai reikėjo postūmio, demokratija beviltiškai strigo ir buksavo, reikėjo miunchauzeniškos idėjos, galinčios pastatyti ant kojų iki dantų raketomis ir bombomis ginkluotą politiniu lavonu virstantį milžiną...
Maskva – miestas, kurio ateitį sunku nuspėti.
Pažvelkime į save. Kas šiandien vienija lietuvius ir Lietuvą? Neturiu atsakymo, bet tikrai ne Matricos sudėtine dalimi tapę krepšinis ir alus. Gal Europos katile baigianti nutrūkti siaurutė bambagyslė – protėvių kalba? Ar Vytauto laikų lopšinės? Bijau, kad to nepakaks Valstybei išlikti žemėlapyje... Tad rusai, greičiau genami baimės, nei atsakomybės, ir norėdami išlikti bei neišnykti chaose, griebėsi, mūsų akimis, paskutinio šiaudo – didžiarusiškos, imperinės valstybės idėjos, sumaniai paramstytos atgimusios stačiatikybės kryžiais, ir, lašas po lašo, kol nepavogė oligarchai, investavo brangstančios naftos dividendus į drausme pasižyminčio saugumietiško vertikalaus imperinio modelio hibridinio valstybės aparato sukūrimą. Tai absoliučiai naujas darinys, savotiškas hibridinis „leksusas“, ir vakarų politologai tik pradeda su juo susigyventi ir pavėluotai tyrinėti. Viena idėja – viena nuomonė, vienas caras – vienas prezidentas. Net religija ir valstybė tapo vėl vieningos. Beje, Rusijoje žmonės mažai domisi politika, dauguma dirba nuo ryto iki vakaro bandydami sudurti galą su galu, kiti stengiasi iškilti ar pralobti naftos ir aukso karštligės metu. Tai žymiai perspektyviau, nei politikuoti.
Seriale „Sudebnaja kolonka“ yra nemažai užuominų ir akmenėlių į valdžios darželį, „mano“ serijose jų buvo net keletas, skirtų tiems, kurie skaito tarp eilučių... Bet iš esmės po susidorojimo su A. Politkovskaja Kremliaus oponentai nutilo, jų sąžinės balso nebesigirdi. Visos televizijos, Matricos smogiamoji jėga, transliuoja vien gerovės, vienybės, tvarkos, ekonominio augimo iliuzijas... Matrica užsiaugino jėgos struktūrų raumenis, Putinas tapo superherojumi, degtinė „Putinka“ taip pat. Nieko naujo po saule. Tad mano pateiktame kontekste „Sudebnaja kolonka“ yra tiesiog šviežias rusiškas serialas. Neįpareigojantis, kaip ir 100 gramų „Putinkos“.
- Paskutinis klausimas: ar Lietuvos žiūrovai turės galimybę pamatyti serialą „Sudebnaja kolonka“?
- Manau, kad neužtruks. Juk gyvenam globalios Matricos laikais. Vilniuje kabelinių televizijų operatoriai non-stop retransliuoja visus rusiškus TV kanalus. „Sudebnaja kolonka“, kartu su pirmu Rusijos kanalu, jau Lietuvos prieigose. Po mėnesio-kito ją turėtume pamatyti. Neteikiu tam didelės svarbos. Paskui serialą nusipirks kuris nors kitas lietuviškai transliuojantis kanalas. Matrica turi veikti nepertraukiamai. Deja, aš jau jos dalis.
Kalbino Jurijus Dobriakovas
Nuotraukos iš A. Juzėno asmeninio archyvo
