Suomė Liza Leicinger, verslininkė, 14 metų Lietuvoje
Lizos Leicinger (Liisa Leitzinger) šeima - kelių viešbučių savininkai, prisidėję prie privačios Vilniaus tarptautinės mokyklos įkūrimo, dar turi visokių sumanymų, kuriuos ketina įgyvendinti nepaisydami sunkmečio...
Erdviuose namuose Valakupiuose, ant Neries kranto, gyvena tėtis, mama, trys sūnūs: keturiolikmetis Artūras, dvylikametis Algimantas ir devynmetis Antanas.
L.Leicinger ištekėjusi už lietuvio teisės specialisto ir verslininko Mariaus Jakulio-Džeisono (Jason) (jis yra žmonai dovanojęs nedidelį viešbutį Vilniaus senamiestyje „Mano Liza”).
Ar krizė Lietuvoje labai palietė jų šeimą? „O kaip gi, kaip ir visas kitas Lietuvoje, - kalbėjo moteris. - Taupome visur kur tik galime. Tik maistui netaupome, nes esame įpratę valgyti sveiką, ekologišką maistą, daug daržovių, vaisių, žuvies.” O štai naujų drabužių dabar nebeperka. Nebent vyresniajam sūnui, kuris vis labiau stiebiasi ir mamą jau seniai praaugo. „Neperkame ir prabangos dalykų, taip pat neleidžiu sau įsigyti ko nors gražaus, bet nebūtinai reikalingo, ką darydavau anksčiau. Manome, jog taupiau gyvendami daugiau galime investuoti į verslą ar išliekamąją vertę turinčius meno kūrinius, nes vyras yra meno žinovas”. Marius, beje, yra ir viešbučio „Radisson SAS” bendraturtis, o netrukus ketina atidaryti dar vieną prabangų viešbutį sostinės centre.
Lisa pasakoja, kad į šeimos taupymo programą įsijungė ne tik ji ir vyras, bet ir vaikai. Jie žino, kad kol kas tenka atsisakyti kai kurių ankstesnių pramogų ir kiek sumažinti savo viltis apie brangias dovanas.
„Krizė nereiškia, kad turi ją pralaukti ar pasiduoti. Ji kaip tik yra tarsi spyruoklė, verčianti suktis iš padėties. Mūsų šeimos viešbučių verslas per sunkmetį dėl gerokai padidėjusio PVM yra smukęs, tad stengiamės sumanyti ką nauja, - įsiterpia į pokalbį Marius. - Kadangi populiarėja šokiai, Liza sumanė steigti parduotuvę, kur bus galima įsigyti šokiams pritaikytų batelių ir kitų reikmenų”.
Suomei energijos galėtų pavydėti ir pietietės. Ji - viena iš Vilniaus tarptautinės mokyklos (įkurtos Turniškėse mišrių šeimų vaikams) valdybos narių, dirba Suomijos turistų gide, ir dar studijuoja Vilniaus universitete istorijos magistrantūroje. „Kiekvieną savaitės dieną užsiimu skirtinga veikla, o nuobodžiauti ir tinginiauti tikrai neturiu kada”, - šypsosi moteris. Maža to, ji ir slidinėja, ir treniruojasi žirgyne. Paklausta, kuri veikla jai labiausiai prie širdies, Liza juokdamasi atsako: „Vaikų auginimas”. Šie puikiai kalba suomiškai, lietuviškai ir angliškai. Jaunesnieji lanko jau minėtą Vilniaus tarptautinę mokyklą.
Lietuvis teisininkas Marius Jakulis - Džeisonas gimė Vokietijoje, ilgą laiką gyveno Amerikoje. Ten jis sukūrė šeimą, susilaukė dviejų dukrų. Su suome Liza, jaunesne už jį daugiau kaip dvidešimt metų, susipažino Helsinkyje vykusiame verslininkų seminare. Pasak Lizos, patys romantiškiausi pasimatymai būdavo tai Prahoje, tai Osle, tai Barselonoje. Po metų romantiškos draugystės pora nusprendė susituokti, ir suomė atvyko į Vilnių visam laikui. „Man buvo viskas labai įdomu Lietuvoje, nes kūrėsi nauja valstybė, privatus verslas, o žmonės, su kuriais teko ir tenka dirbti ir bendrauti, geri”, - sakė moteris. Pirmasis sūnus gimė Helsinkyje, - buvo drąsiau, o ir socialinis draudimas dar galiojo. Kiti du berniukai gimė Vilniuje. Marius ir Liza susitarė, kad vaikai bus pavadinti lietuviškais vardais, tačiau turės mamos pavardę.
Babajanas ilgisi pragiedrulių
Armėnas Armenas Babajanas, dailininkas, nuo 1994 m. Lietuvoje
Armenui Babajanui Lietuvoje sekėsi (jei pamiršime ilgas peripetijas dėl leidimo gyventi Lietuvoje). Čia jis pradėjo menininko karjerą, čia išsiskleidė jo talentas. Jo maniera nutapyti paveikslai dar šviežutėliai jau atrodo pasidengę laiko patina, ir tai kerėjo ir tebekeri didelį būrį jo gerbėjų. Jis - vienas iš tų dailininkų, kurį podraug su šeima penėjo ir tebepeni jo talentas. Ekonomistės diplomą ir darbo bankų sistemoje patirties turinti Anahit rūpinasi namais, dviem devintokėmis dukterimis ir daugiau niekur nedirba, nors pradžia padaryta - jau išsilaikė privalomą lietuvių kalbos egzaminą. Dailininko žmona sakė, prabangos namie niekada nebuvę, tačiau pajamos leido kas antri metai aplankyti gimtinę, nuvažiuoti prie jūros, galų gale prieš porą metų atsisveikinti su nuomininkų dalia ir pasiėmus kreditą įsigyti būstą podraug su studija Bukčiuose.
Visu aštrumu pajuto krizę jau šių metų gegužę. Sumažėjo potencialių pirkėjų pajamos, ir paveikslų dailininkas parduodavo mažiau. „Nežinau, ar Armėnijoje šiuo metu mums būtų lengviau, - svarsto Anahit, - ten irgi krizė, kai kurie draugai jau prarado darbą. Vienintelis pranašumas - ten turime nuosavus namus ir mums nereikėtų kas mėnesį mokėti bankui, juolab kad palūkanos beveik padvigubėjo”.
Galima būtų spėti, kad ir A.Babajano kūrybai - sunkmetis, nes jis mėgsta sakyti, kad parduoda savo paveikslus ne tam, kad išgyventų, bet tam, kad galėtų tapyti, tačiau žodžiai - žodžiais, o dailininkas nenuleidžia rankų - tapo, neseniai atidarė naują parodą sostinės Mažojoje galerijoje Žvėryne. Džiaugiasi, kad ji lankoma, tačiau, prisipažįsta, būna tokių blogų valandėlių, kai net negali atsiliepti, kai jam skambina telefonu.
Laimingas gruzino bilietas
Gruzinas Laša KIKNADZĖ, verslininkas; 16 metų Lietuvoje
Jeigu bemaž prieš dvidešimt metų gruzinų tautybės verslininkui Lašai Kiknadzei kas būtų pasakęs, kad šaknis jis įleis Lietuvoje, nieku gyvu tuo nebūtų patikėjęs. Tačiau šiandien jis mūsų šalyje skaičiuoja jau septynioliktus metus, o gimtąją Gruziją jam primena nebent sėkmingai plėtojamas gruziniškos virtuvės restoranas (prieš mėnesį jis atidarė antrąjį restoraną)...
Pasirodo, dėl visko kalta meilė lietuvei. „Meilė viską apverčia aukštyn kojomis, - šypsosi jis. - Vedęs lietuvę ir gyvendamas jos gimtajame krašte nė kiek nesigailiu, o tuo tik džiaugiuosi”.
Susitikusi su gruzinu L.Kiknadze jo restorane „Tiflisi”, nustembu išgirdusi jį gražiai kalbant lietuviškai. Jis užtikrina, kad lietuvių kalbos specialiai niekur nesimokė - tiesiog vieną gražią dieną, gyvendamas su lietuve žmona, netikėtai prakalbo jos gimtąja kalba: „Visi žmonos giminaičiai nuo pat pradžių su manimi šnekėjosi tik lietuviškai”. O paklaustas, ar ir skaito lietuviškai, šypsodamasis atsako: „Jo, aš tik lietuviškai ir skaitau”. Laša įsitikinęs, kad, gyvendamas kurioje nors šalyje, žmogus turi mokėti ir jos kalbą, nebent čia lankosi tik kaip turistas.
Restoranas - iš ilgesio
Mišri sutuoktinių pora su savo trimis atžalomis - Marija (18), Monika (15) ir sūneliu Saba (1,5) - yra įsikūrusi gražioje Antakalnio vietovėje. „Vesdamas lietuvę ištraukiau laimingą bilietą. Meilės srityje man neapsakomai pasisekė. Nors nesveika dažnai sakyti, kad myli, kartkartėmis aš tai vis primenu savo žmonai”.
Nors tik atvykęs į Lietuvą Laša nežinojo nei kur su šeima gyvens, nei iš ko valgys duoną. Tuomet įkūrė šventine atributika prekiaujančią įmonę, ten liko darbuotis jo žmona Iridė. O jis pats iš ilgesio gimtajam kraštui įkūrė gruziniškos virtuvės restoraną ir davė jam senąjį savo miesto pavadinimą „Tiflisi”. „Vienu metu dirbau Gruzijos ambasadoje, todėl kiekvieną dieną bendraudavau su savo tautiečiais. Kai ėmiausi nuosavo verslo, tokios galimybės nebeturėjau, todėl džiaugiuosi, kad restoranas tapo gruzinų susibūrimo vieta, - sako jis. - Vis giliau ir giliau Lietuvoje įleidžiu šaknis. Kuo toliau, tuo man būtų sunkiau iš čia išvažiuoti”.
Pažintis - atsitiktinė
Su žmona Iride jis susipažino sovietiniais laikais tarnaudamas Lietuvoje. Prieš pat išvykimą į tėvynę gatvėje jis išvydo dailią lietuvaitę ir žūtbūt su ja norėjo susipažinti. Tik nesugalvodamas, kaip ją užkalbinti, nedrąsiai išlemeno: „Atleiskite, gal žinote, kiek dabar valandų?” Suveikė - nuo to viskas ir prasidėjo. Netrukus grįžęs į Gruziją, kas mėnesį aplankydavo mylimą merginą: „Gruzijoje, jeigu bičiuliai mato, kad esi stipriai įsimylėjęs, tau stengiasi kuo galėdami padėti. Jūs nepatikėsite, bet matydamos mane nusiminusį bendrakursės surinkdavo pinigų, už kuriuos galėdavau aplankyti Lietuvoje gyvenančią išrinktąją. Stipendija tuomet būdavo apie 40 rublių, tad merginos, atsimenu, sumesdavo apie 200 rublių”.
Prieš pasipiršdamas Iridei jis ją supažindino su Tbilisyje gyvenančiais savo tėvais ir seneliais. Šie neprieštaravo, kad mylimas sūnus ir anūkas nori vesti ne savo tautybės merginą, jiems lietuvė paliko labai malonų įspūdį. „Mano mama labai norėjo dalyvauti piršlybose, todėl kitu kartu abu nuvykome į Lietuvą. Kadangi mano išrinktosios tėvas jau buvo miręs, visus reikalus derinome su jos motina, mano uošve. Atsimenu, kaip tuomet juodvi su mano mama verkė iš laimės”, - šypsosi jis. Tik susituokę jaunavedžiai (tuomet jam buvo 21-eri, o jo nuotakai - vos devyniolika) gyveno pas Lašos tėvus Gruzijoje. Kai ten prasidėjo pilietinis karas, savo žmoną su vaiku jis išsiuntė į Lietuvą, nesulaukęs neramumų pabaigos, ir pats atvyko pas savo šeimą.
Dukros - kūrybingos
Jis sako, kad tikras gruzinas jau gimsta kaip puikus virėjas ir tikras vyno žinovas. Tarkime, Gruzijoje vyno tradicijos, be kurių neapsieina jokie darbai ar derybos, yra labai senos. „Gerai pamenu, kai man buvo ketveri ar penkeri metai, senelis man pripylė nedidelę stiklinę vyno, kad pagerėtų mano apetitas, tačiau jo skonis iš pradžių man visai nepatiko”, - pasakoja jis. Su lietuviškas mokyklas baigusiomis mergaitėmis sutuoktiniai bendrauja abiem kalbomis. Vyresnėlė Marija piešia ir universitete kremta istorijos mokslus. O Čiurlionio menų mokyklos moksleivė Monika groja smuiku. Pasirodo, ir pats Laša paauglystėje skambino fortepijonu, tik jam labiau magėjo ne maigyti instrumento klavišus, bet su bendraamžiais spardyti futbolo kamuolį.
Aistra - kalnai
Tikroji Lašos profesija yra labai romantiška ir visai nesusijusi su verslu - jis turėtų vaikščioti po kalnus, apžiūrinėti uolas ir ieškoti brangakmenių: „Kalnus aš labai mėgstu. Nors geologu aš ir tapau, gaila, kad man taip ir neteko dirbti savo svajonių darbo”. Tačiau į kalningas vietoves jis nuvažiuoja su visa šeima - labiausiai jį traukia dar neišvaikščioti Gruzijos kalnai, kurie dar yra mažai paliesti civilizacijos. Paskutinįkart savo gimtinėje viešėjo prieš porą metų. Buvo didžiausia šeimos avantiūra, kai į Gruziją jų šeima keliavo automobiliu. „Tik apie tai neperspėjome saviškių, kad šie be reikalo nesijaudintų”, - šypsosi jis. O atgal grįždami nesuplanuotu maršrutu apkeliavo visą Europą. „Kaskart nuspręsdavome, kurioje šalyje nakvosime kitą dieną. Jeigu kuri šalis patikdavo, joje pasilikdavome ilgėliau”, - pasakoja jis. Per tokią mėnesį trukusią kelionę sukorė apie 20 ar 30 tūkst. km. Tik praktiškai kiekvienoje šalyje jiems teko policininkams mokėti baudas už šiek tiek viršytą greitį.
