Važinėdama į universitetą dažnai susimąstau, kiek laiko žmogus praleidžia viešajame transporte per dieną, savaitę, metus ir galiausiai – gyvenimą. Turėtų susidaryti nemažas skaičiukas. Nors mūsų miestai ne tokie ir dideli, tačiau nusigauti iš vienos vietos į kitą tenka lipti į autobusą ar troleibusą ir grumtis dėl vietos su kitais viskuo nepatenkintais keleiviais. Atrodo, kad važinėdami tiesiog švaistome laiką veltui.
Jeigu kasdien autobuse tenka pasėdėti valandą, kad nusigautum iki mokyklos, per savaitę netenki 10 valandų. Tačiau kūrybingi ir branginantys savo gyvenimo laiką užsiima kokia nors naudinga ar prablaškančia veikla... Aš mėgstu stebėti žmones. Ilgainiui iš jų aprangos, elgsenos išmokau atpažinti ir charakterius arba tiesiog sugalvoju jiems gyvenimo istorijas. Įsivaizduoju, ką jie veikia vakarais, ką valgo, kokią muziką mėgsta.
Į 11 maršruto troleibusą Kalvarijų turgaus stotelėje įlipa nutrinto džinso kelnėmis, odine apdriskusia striuke vilkintis ir turginiais „Nike” sportbačiais avintis penktą dešimtį perkopęs vyriškis. Veidas susiraukšlėjęs, plaukai prigludę prie galvos, ryškiai porą dienų nesišukavęs, o dar daugiau draugavęs su degtinėlės butelaičiu. Klesteli ant sėdynės ir susiima už galvos. Atsisuka į pagyvenusią moteriškę su krepšiais. Suveikia sąžinė – užleidžia savo vietą. Toliau stovi, beviltiškai laikydamasis už turėklų, tuščia galva ir lengvabūdiškom akim stebi pro langą bėgančius vaizdus... Geros širdies girtuoklėlis.
Už poros sėdimų vietų įsitaisiusi klasiška senutė. Tamsiai mėlynas paltukas, raudonas šalikas ir pirštinaitės, juodai išryškinti antakiai, šiek tiek padažytos lūpos. Kažko nervingai ieško odiniame rankinuke. Išsitraukusi šepetį, susišukuoja plaukus atgal, susiraukia pamačiusi kelis pūkelius ant paltuko ir ima valyti... Jaunystei ir vyrų dėmesiui nostalgiją jaučianti moteriškaitė, kuri kas vakarą vis žiūri į savo paauglystės nuotraukas ir vis savo vyrui leptelinti „Susitvarkyk, pažiūrėk, kaip atrodai”.
Žaliojo tilto stotelėje įlipa paauglių porelė, randa dvi laisvas vietas, atsisėda, prisiglaudžia, pradeda bučiuotis. Šituos stebėti negražu. Nusišypsau ir nusisuku.
Akis užkliūna už gražiai nuaugusio studento. Nužiūriu nuo galvos iki kojų: juodas prasegtas paltukas, mėlynas džemperis, pilkos smulkiai languotos kelnės. Kartais visgi suklystu - pirštu lėtai vedžioja eilutes 11 klasės literatūros vadovėlio puslapyje... Tvarkingas, sąžiningas moksleivis ir kas reta tarp Lietuvos vyrukų – stilingas. O aš svajonių vyro troleibuse ir nesitikiu sutikti.
Ir taip toliau vis geriau suprantu su kiek skirtingų, įdomių žmonių kasdien prasilenkiame, tik kartais neatkreipiame į tai dėmesio, o po to vienas kitų klausiame „Ar aš tave anksčiau mačiau?”.
Pabandykim kitą variantą. Iš kairės sėdi vyras. Pelenų spalvos plaukai, smaila nosis, skaito „15 minučių”. Pigus skaitalas, apranga paprasta, tvarkinga, batai šiek tiek numindžioti, ant rankos piršto auksinis žiedas. Dažnai prisigalvoju, kad būtent tokie, iš pažiūros – eiliniai vidurinės klasės žmogeliai, tik taip slepia savo tikruosius veidus. Rankinę suspaudžiu stipriau, mobilųjį įkišu į tolimiausią kišenę ir užsegu du užtrauktukus, taip užsitikrindama saugumą. Pažiūriu, ar ko neturiu striukės kišenėje. Švaru. Aš saugi.
Galvoje susidėlioja istorija, kaip jis akies kraštu žvilgčioja į žmones, stebi juos panašiai kaip aš, tik su mintimi, kaip nugvelbt kokią piniginę iš kišenės. Vėliau prasigrūda pro žmones ties išlipimu, šiek tiek pasistumdo ir pačiumpa telefoną ar kitą vertingesnį daikčiuką, o kitą dieną velkasi jau kitą „kostiumą” ir vėl patraukia į „darbą”. Lieka tik tie patys pelenų spalvos plaukai, riesta nosis...
Galėčiau kiekvienam sugalvoti po istoriją, parašyti krūvą knygų ir jie net nežinos, kad yra vienas ar kitas personažas. Tik knygas rašyti aš tingiu, todėl visa tai ir lieka mano mintimi. Kartais pagalvoju, gal kas nors ką nors sumąstė ir man. Norėčiau visa tai išgirsti.
O ką važiuodamas viešuoju transportu veiki tu?
Goda Gutautaitė
