Ėjau koridoriumi žvalgydamasi, tačiau nepastebėjau Viltės, Lukos ar Gintarės. Susiradau kabinetą, kur turėjo būti anglų pamoka, įžengusi apžvelgiau nedidelę klasę, kurioje buvo viso labo septyni suolai, įsitaisiau pirmajame.
Mano nusivylimui, visi susirinkę mokiniai man pasirodė nepažįstami, tik keli atrodė matyti iš kitų pamokų. Prabėgus dešimčiai pamokos minučių, atsilapojo durys. Į klasę įvirto jaunuolis apsimūturiavęs šaliku, parankėje laikantis apsnigtą paltą.
– Kaip malonu iš tavo pusės, jog lioveisi žaisti su sniegu ir pradžiuginai mus savo apsilankymu, – pasakė pašaipiai mokytoja. – Tavo žiniai, pamoka jau seniai prasidėjo.
– Ak, nebūkite tokia rimta, – nusijuokė, – norite ir jums padarysiu sniego senį?
Stipriai papurtė savo paltą ir ant žemės pažiro sniegas, keli mokiniai sukrizeno.
– Ei, Vari, negali be savo smėlio dėžės, – pasigirdo komentaras iš klasės galo.
Šis vaizdžiai pavartė akis ir mestelėjo gniužulą sniego į bendraklasį.
– Užteks,– spigtelėjo mokyta, – tučtuojau viską sutvarkyk ir sėskis.
Akies krašteliu stebėjau, kaip jis surenka sniegą ir sumeta jį į kriauklę, visi mokiniai buvo jam dėkingi, nes pratempė dar penkias minutes pamokos laiko. Nulenkiau galvą, kai šis patraukė link laisvos vietos, kuri pagal kiaulystės dėsnį, žinoma, buvo pas mane.
– O… – nutęsė jis į šį garsą sudėdamas visą savo nepasitenkinimą ir pašaipą.
Džiaugiausi, kad jis daugiau nieko nesakė, tik tyliai sėdėjo ir klausėsi mokytojos.
Pasibaigus pamokai, sumečiau daiktus į krepšį ir nėriau lauk iš kabineto, greitu žingsniu nužingsniavau koridoriumi, nors net nebuvau tikra ar man reikėjo į tą pusę. Sustojau prie vienos palangės ir ėmiau kuistis kišenėse ieškodama tvarkaraščio.
– Labas, – išgirdau linksmą balsą.
Lyg iš niekur atsirado Viltė.
– Labas, – išspaudžiau.
– Mažumėle susijaudinus? – iškart pastebėjo.
Dėbtelėjau į ją. Turėjau nemažą savo emocijų nuslopinimo patirtį, tad susidomėjau, kaip ji taip greit mane perkando.
– Tiesiog nerandu tvarkaraščio…
Išverčiau pusę savo kuprinės turinio ant palangės, galiausiai jį suradusi, atidėjau tolėliau.
– O, mums drauge, – pranešė Viltė žvilgtelėjusi. – Fizika.
Tai nebuvo vienas mėgstamiausių dalykų, tad susiraukusi nusekiau paskui Viltę.
Štai taip prabėgo mano pirmosios dvi savaitės šioje mokykloje. Per pertraukas maloniai šnekučiuodavausi su Vilte, tačiau vos išvydusi Vakarį, sprukdavau į šoną. Mane trikdė šis pasišiaušęs vaikinas, jausdavausi lyg prasikaltusi, nors pastarosiomis dienomis jis ėmė elgtis gana maloniai, nebeužkabinėdavo manęs su savo „Panele Bėda“, tačiau tai buvo nedidelis nepatogumas už tai, jog beveik kiekvieną dieną namo eidavau drauge su Eriku. Tiesa pasakius, vis dar gerai nesupratau, kodėl jis stengiasi su manimi susidraugauti, tačiau man buvo smagu, kad toks gražus vaikinas atkreipė į mane dėmesį.
Kažkas kumštelėjo mane iš už nugaros, – virėja jau ilgokai laikė ištiesusi mano užsakytą maistą. Pasiėmusi lėkštę, nuėjau ieškoti laisvos vietos.
– Ei, Arija, – išgirdau.
Erikas rankos mostu pakvietė prisėsti šalia. Nusišypsojusi priėjau prie stalo. Kelios merginos kilstelėjo galvas ir pažvelgusios į mane savo ryškiai padažytomis akimis, regis, ne itin žavėdamosi mintimi, jog sėdėsiu su jomis, nusigręžusios vėl pasinėrė į savo pokalbį.
Atsisėdau ir susidūriau su spindinčiomis Eriko akimis, šis žvelgė į mane beveik nemirksėdamas.
– Kas? Gal išsitepiau? – susigėdau.
– Ne, tiesiog pirmą kartą matau tave palaidais plaukais, – nusišypsojo.
Skruostai nusidažė švelniu raudoniu, nudelbiau akis ir paėmiau šakutę į rankas.
– Klausyk, – pasilenkė arčiau manęs, – šiandien penktadienis, visi vakare eisim į klubą, nori drauge? – pasiūlė.
– Į klubą? – perklausiau.
Buvo gėda prisipažinti, jog į tokias vietas nevaikščiojau, tik kartą išdrįsau tenai nueiti, ir tai visą vakarą praleidau ramstydama sienas.
– Taip, bus smagu, – džiaugėsi Erikas.
– Em… Tiesa pasakius, šį vakarą negaliu, – mikčiojau.
– O… Kaip gaila, – nutęsė. Apsidžiaugiau, jog nepaklausė kodėl.
Atidžiai nužvelgiau jo veidą, jis išties atrodė nusiminęs.
– Gal kokį kitą kartą, – pridūriau.
Erikas akimirksniu atgavo savo nuotaiką.
– Puiku. Kitą penktadienį?
Tučtuojau mintyse išvadinau save tikra nevėkšla, – kam reikėjo tai pasakyti? „Nagi, Arija, nebūk baikštus viščiukas, esi jau beveik pilnametė, o baidaisi pasimatymo su vaikinu“, – bambėjau mintyse.
– Žinoma, – sutikau ir padovanojau jam vieną gražiausių šypsenų.
Erikas nesivaržydamas paėmė mane už rankos ir spustelėjo. Širdis tvaksėjo krūtinėje keistu rimtu.
Baigus valgyti ir ketinant nunešti lėkštę iki langelio, po kojomis pasipainiojo Vakaris.
– Vau, panele nerangybe, atsargiau, – nusivaipė.
Išgirdau, kaip už nugaros sukrizeno tos pačios merginos, kurios sėdėjo prie stalo. Nieko nesakiau, tik įsmeigiau savo sunkų žvilgsnį į jį. Dabar mielu noru būčiau sumūrijus tą lėkštę į jo dailų veidelį… Dailų?! Papurčiau galvą ir nunešiau indus.
Užsimečiau kuprinę ant peties ir greitosiomis atsisveikinau su Eriku. Ėjau fojė, kai pastebėjusi prie rūbinės stovintį Vakarį, tiesiu taikymu patraukiau prie jo.
– Klausyk, man jau nusibodo būti tavo pajuokos objektu, – riktelėjau, – visada randi, kaip įgelti, tiek valgykloje, tiek per pamokas… Tau, ką, tai atrodo labai juokinga?
– Vau… Atvėsk,– sumosavo rankomis ir žengė kelis žingsnius atgal.
Įsisteibeilijau į jį ir tikėjausi, kad mano žvilgsnyje jis regi visą antipatiją, kurią dabar jam jaučiu.
– Gal jautiesi labai svarbus, kai taip elgiesi. Ko gero esi apimtas nepilnavertiškumo kompleksų, jog nesugebi normaliai bendrauti su žmonėmis… Atsirado mat, ponas paslaptingasis ir neprieinamasis, – nusivaipiau, – kertu lažybų, kad pusė mokinių net bijo pažvelgti į tave… Nors ką aš čia smulkinuosi… Be Viltės su tavim turbūt niekas ir nebendrauja…
Stebėjau, kaip apsiniaukia jo veidas, akys pajuosta, veide nebelieka jokios išraiškos. Šaunuolė, Arija, tu tai padarei, – pagyriau save, pagaliau sudavei jam per jo išpuikusią savimeilę. Piktai šyptelėjau.
– Ir koks jausmas? – burbtelėjau ir apsisukusi nuėjau.
Ėjau tvirtu žingsnius ir didžiavausi savimi. Jau buvo prabėgę pakankamai laiko, kai nieko nedariau, atėjo laikas parodyti tikrąją save. O ši Arija gali būti ne tik tyli…
Greta (kita dalis penktadienį)
Palaikykime įrašų autorę, kuri bando parašyti knygą!
Skaitykite romaną nuo pradžių: spauskite čia!
