Neskubėdami keliavome slidžiu keliu. Erikas pasirodė gana iškalbus, todėl užpildė atsiradusią tylą, tačiau jam greitai pabodo šis monologas ir ėmė mane klausinėti.
– Taigi… Kodėl vidury mokslo metų nusprendei pakeisti mokyklą?
– Na, pakeičiau ne tik mokyklą, bet ir miestą... – iškvėpiau į šaltą orą.
- Tai tu neseniai atsikraustei čia gyventi? – dar labiau nustebo. – Iš kur?
– Iš Šiaulių… Mamos draugas čia gavo geresnį darbą, tad… – reikšmingai nutilau.
– O, tai valdingas patėvis? – nusijuokė ir lyg susigėdęs staiga pažvelgė į mane, turbūt bandė suprasti ar nepasakė ko nors netinkamo.
Šyptelėjau.
– Ne… Tadas mielas, net labai, nejaučiu jokio nepatogumo prieš jį.
Pastebėjęs, jog kalbu šia tema gana laisvai, ėmė labiau domėtis, taip priversdamas nenutilti. Nepastebėjau, kaip jam išklojau beveik visą savo menką gyvenimo istoriją. Savo ruožtu pasidomėjau apie jį.
Erikas buvo vienturtis, viskuo patenkintas paauglys. Man pro ausis neprasprūdo tai, kad jis ne kartą užsiminė apie savo lyg ir nežymų dominavimą mokykloje. Nekreipiau į tai per daug dėmesio, esu tikra, kad visi mėgsta šiek tiek pasigirti, aš turbūt daryčiau taip pat, jei tik būčiau jo vietoje. Kvailai šypsodamasi, klausiausi jo audringos kalbos apie mokyklos gyvenimą. Nepastebėjau, kaip priėjome mano namus, stabtelėjau.
– Man čia, – mostelėjau atsainiai ranka į namą.
– O, būsime šiokie tokie kaimynai,– nusišypsojo parodydamas savo tobulą šypseną, – gyvenu vos už kelių gatvių, – mostelėjo galva parodydamas kryptį, – Na, tuomet pasimatysime rytoj… – atsisveikino.
Žengtelėjo kelis žingsnius atgal ir apsisukęs nužingsniavo toliau. Stovėjau šiek tiek prasižiojusi, stebėjau, kaip jis nutolsta. Nesuvaldžiau savimi patenkintos šypsenos, tad taip ir grįžau į namus kvailai išsišiepus.
Gardus valgių kvapas kuteno nosį, mama sukinėjosi virtuvėje garsiai įsijungusi radiją, todėl net neišgirdo, kaip grįžau. Priėjusi nuspaudžiau mygtuką.
– Dar tik kelios dienos, kai atsikraustėme, o tu jau nori išvaryti mūsų kaimynus iš proto su tokia garsia muzika… – papriekaištavau.
– O, Arija, – nustebo mama kilstelėdama antakius, – grįžai pačiu laiku, kaip tik išviriau troškinį.
Atsisėdau prie stalo.
– Kaip sekėsi? – tuojau pat paklausė. Rasa turėjo kvailą įprotį kasdien užduoti šį klausimą.
– Galėjo būti ir blogiau… – atsidusau.
– Kas nors nutiko? – susirūpino.
– Ne… Viskas gerai, nebuvo jokių didelių katastrofų ar nelaimių. Galiu pareikšti, kad šią dieną išgyvenau sėkmingai.
– Matai, sakiau, kad apsiprasi… – nudžiugo.
– Aš nesakiau, kad apsipratau, – piktai prunkštelėjau, – tiesiog… nebuvo taip blogai, kaip tikėjausi. O tu? Ketini būti namų šeimininke ar keliausi ieškoti darbo? – staiga pridūriau rimtu tonu, vaizduojančiu, jog esu svarbi persona.
Rasa nusijuokė, pastebėjau, kad per pastarąsias kelias dienas daug dažniau šypsosi, jai tikrai patiko, jog atsikėlėme čia gyventi.
– Taip… Galbūt rytoj parašysiu skelbimą…
Rasa dirbo auklėtoja vaikų darželyje. Visada malonaus veido, šilto žvilgsnio… Kartas net su manimi imdavo kalbėti, lyg vis dar būčiau ketverių metų vaikas. Patapšnodavo per galvą ir liepdavo su ja nesiginčyti. Pasijusdavau menkaverčiu žmogumi be savo nuomonės ir negalinčiu niekam pasipriešinti. Tai ir būdavo baisiausia, jog kai susipykdavome, ji niekada nerėkdavo, o tik linkčiodavo ir ramindavo mane, tarsi būčiau nevaldoma, o man galiausiai nusiraminus, vis tiek grįždavo prie savo pradinės nuomonės ir vėl viskas nuo pradžių. Tai tikrai siutindavo, bet neįstengdavau ilgai ant jos pykti.
Užsidariusi savo kambaryje nupėdinau tiesiai prie kompiuterio. Savo pašte radau vienintelį laišką nuo Rugilės, savo geriausios draugės. Ji taip pat labai išgyveno, kai man teko išsikraustyti. Mes buvome neišskiriamos nuo trečios klasės. Sunku prarasti tą vienintelį žmogų su kuriuo galėdavau nevaržomai išsikalbėti. Ką gi, dabar teks tenkintis elektroniniais laiškais.
Sukurpiau kelių lapų laišką apie savo naujuosius išgyvenimus. Vėliau pati stebėjausi savo laiško nuoseklumu, nustebau, jog sugebėjau įsiminti net menkiausias mano aprašomų žmonių detales… Pavyzdžiui, Eriko. Neslėpiau, kad jis man paliko didelį įspūdį. Rugilė puikiai žinojo mano pasisekimą vaikinų fronte, tad šis menkutis įvykis ganėtinai praskaidrino nuotaiką.
Su nedideliu jauduliu laukiau rytojaus. Senojoje mokykloje visada galėdavau nuspėti, kas manęs laukia, visos dienos būdavo vienodos, tačiau čia… Kažkaip viskas išsimušė iš mano gyvenimo plano, nebegalėjau eiti nuleidusi galvos ir nematyti aplinkinių. Aš tiesiog privalėjau žiūrėti į juos ir įsivaizduoti save šalia jų.
Greta (kita dalis antradienį)
Palaikykime įrašų autorę, kuri bando parašyti knygą!
Skaitykite romaną nuo pradžių: spauskite čia!
