Žvelgiau pro automobilio langą, kur nesustodami lėkė vaizdai: pilki namai, sniegu apkritę medžiai ir vienas kitas žmogus pasislepiantis gatvės labirintuose. Naujieji namai.
Niekada nemaniau, jog kada nors atsikraustysiu gyventi į Klaipėdą. Buvau visiškai laiminga savo senajame mieste, kuriame nugyvenau septyniolika savo gyvenimo metų ir jaučiausi sava...
Išlipau iš automobilio ir pamėginau nusišypsoti mamai, kuri tiesiog tryško džiaugsmu ir spindinčiomis akimis žvelgė į penkiaaukštį namą. Tadas taip pat nekantravo mums aprodyti naująjį būstą. Nuo to laiko, kai jis prieš ketverius metus atsirado mūsų gyvenime, Rasa – toks mano mamos vardas − tiesiog skraido padebesiais.
Užsimetusi kuprinę nukiūtinau paskui juos.
- Kaip čia puiku, - dūsavo mama jau ne pirmą kartą apeidama trijų kambarių butą, kuris vis dar buvo pilnas dėžių.
Be emocijų susiradau savo kambarį. Atpažinau jį iš lovos ir daiktų.
- Nagi, Arija, nestovėk be darbo, - apsikabino mama per pečius. – Iki vakaro turime iškraustyti bent dalį...
Ji dar kažką kalbėjo, tačiau nelabai klausiausi. Lyg robotas ėmiausi išpakavimo darbų. Mechaniniai judesiai mane ramino, stengiausi negalvoti apie tai, koks košmaras manęs čia laukia... Juk palikau savo mėgstamą miestą, visus draugus, man gerai pažįstamą mokyklą... Be proto troškau grįžti atgal, kur viskas buvo taip gerai pažįstama. Ten buvo mano vieta.
Užmigau spoksodama į pajuodusį dangų, kuris netgi čia, iš pirmo aukšto, puikiai matėsi. Lova stovėjo prie pat lango. Ilgai mąsčiau apie savo naują gyvenimo puslapį. Galimybė viską pradėti iš naujo. Nebenorėjau būtį niekieno nepastebėta, uždari ir kukli Arija. Žinojau, jog nepavyks pasikeisti per dieną, o dar sunkiau bus įveikti save, savo nusistovėjusį elgesį ir mąstyseną, tačiau gal verta pamėginti?
*
- Arija, kelkis, - šūktelėjo mama įėjusi į kambarį.
Praplėšusi akis žvilgtelėjau į laikrodį.
- Mam, dar tik puse septynių...
- Tačiau šiandien tavo pirmoji diena mokykloje, - atsakė kuisdamasi mano spintoje. – Štai, ką manai, jei užsidėtum šią palaidinę ir tas dailiąsias juodas kelnes?
Niurzgėdama atsiverčiau ant nugaros.
- Mama, dabar sausio dvidešimt šeštoji, o ne rugsėjo pirmoji...
- Bet, juk tu nori dailiai atrodyti prieš savo naujuosius klasiokus?
- Nenoriu.
Rasa prisėdo ant lovos ir liūdnai šyptelėjo.
- Suprantu, kad tau sunku, tačiau pradžioje visada taip. Vėliau susirasi draugų ir į viską nebežiūrėsi taip pesimistiškai.
- Tu turbūt pamiršai, jog aš esu visiškai beviltiška ir man draugų susiradimas prilygsta neįmanomam žygdarbiui.
- Esu tikra, jog tau pavyks. Čia žmonės kitokie...
- Paaugliai visur vienodi...
Išsiridenusi iš lovos nutipenau į vonios kambarį. Ilgai nesvarsčiusi užsitempiau paprastus džinsus ir šiek tiek kabantį megztinį. Spoksojau į savo pilką atvaizdą. Pusilgius plaukus susisukau į kuodą, užmaskavau ratilus po akimis. Regis, vakar kažką svarsčiau apie pasikeitimą... Tiek to, šiandien tam nenusiteikusi, galbūt vėliau...
- Pasirengusi? – paklausė Tadas.
Apsiaviau baltus sportinius batelius ir užsimečiau striukę.
- Taip, - atsidusau. – Pasirengusi keliauti į savo naująją įkalinimo įstaigą.
Greta (kita dalis pasirodys antradienį)
Palaikykime šių įrašų autorę, kuri bando parašyti knygą!
