O taip jau kartais nutinka... Taip karštai mylim, bet kartu ir taip smarkiai bijom. Tačiau ko ? Mus supančio, akibrokštų pilno pasaulio? Tėvų ir draugų smerkiančios bei raudonuoti verčiančios nuomonės?
Taip, mes bijome likti įžeisti dėl kandžių replikų ar netikėtos kritikos. Bet pagalvokite: koks jums skirtumas, ką kiti pagalvos apie jūsų antrąją pusę? Juk svarbiausia tai, kad jums ir jūsų draugui ar draugei būtų gerai. Tačiau gyvenime viskas vyksta kiek kitaip ir mes visada atsižvelgiame į aplinkinių metamus komentarus, kurie dažnai priverčia suabejoti ir paklausti savęs: „O ką aš su juo/ja veikiu?“
Anot Rytų išminties, kai įsimyli ir beždžionė atrodo graži, o kai nemyli ir nuo lotoso bėgi. Gaila, bet ne visada pastebime su kokia beždžione esame susidėję. Gal ir teisus buvo tas, kuris teigė, kad meilė akla. Tačiau aplink nuolat tyko daug blaivių akių, kurios stebi aplinką nešališkai. Jų mes vengiame kiekviename žingsnyje, nes nenorime sužinoti tokių faktų, kurie dar mums neatsiskleidė.
Tačiau nuo tėvų, kitaip negu nuo svetimų akių, mes niekur nepabėgsime. Jie didžiausi mūsų gyvenimo „fanai“. Taip, būtent jie stebi mus kiekvieną akimirką ir bando išsiaiškinti kiekvieną neaiškią smulkmeną, kuri imponuoja mūsų nuotaiką. O juk anksčiau ar vėliau ateina ta diena, kai reikia supažindinti tėvus su savo antrąja puse, o tu bijai, nes...
1. Priežastis: tėvai visada turi susikūrę stereotipą, koks turi būti tavo draugas ar draugė. Taip, taip, jis turi būti iš pasiturinčios šeimos, išsilavinęs, geros širdies, paslaugus, mandagus, nerūkantis, sportuojantis ir visoks kitoks. Žodžiu, lyg pasakų princas. Tačiau juk gyvenimas ne pasaka, o mes ne personažai, kurie būtų idealūs, todėl realybė tėvus gali sukrėsti. Tarkim, jis pankas iš vaikų namų, neturintis darbo ir šiuo metu glaudžiasi pas draugą, kuris ką tik paleistas iš įkalinimo įstaigos. Manai, įtikinsi tėvus, kad jis doras vaikinas be piktų kėslų? Tikriausiai supranti, kad ne, ir todėl pradedi gėdytis savo antrosios pusės, nors jis tos gėdos galbūt ir nenusipelnė.
2. Priežastis: tu gali bijoti, kad tėvai prasitars apie tavo ydas, kurias tu norėtum ištrinti iš savo gyvenimo. Vaikystėje mėgai saldumynus ir buvai panaši ne į normalų tavo amžiaus vaiką, o į apskritą rusvą balioną. Tačiau tavo tėvam tai gali atrodyti normalu, ypač mamai. Tai ir baisiausia, kad tik atsivedus naująjį vaikiną namo, tėvai nepultų pasakoti, kokia tu buvai anksčiau, ar dar blogiau, rodyti tų nepakenčiamų vaikystės nuotraukų. Tada jau tektų gėdytis ne savo draugo, o pačios savęs, nors dabar ir atrodytum lyg ką tik nulietas fotomodelis.
3. Priežastis: tu susiradai prastesnį draugą/draugę negu turėjai anksčiau. Žinai, kad tėvai pradės lyginti juos, galbūt netgi smerkti dėl palikto tokio puikaus senojo draugo. Juk jis, anot tėvų, buvo tiesiog svajonių jaunikis, o va naujasis nieko vertas. O tu jausiesi nesuprasta ir sugniuždyta, neduok Dieve, dėl to nusivilsi savo naujuoju partneriu ir nuspręsi viską pabaigti. Juk vis dėlto tėvai tavo autoritetas, o jis kas? Juk ne pirmas, matyt, ir nepaskutinis. Bet ar neatrodo kvaila pasiduoti tėvų įtakai? Gyvenimas tai tavo, vadinasi, pasirinkimo teisė irgi priklauso tau, ir tik tau vienam.
O jei tau visada būna gėda, pagalvok, gal ir tavo draugą ar draugę aplanko toks jausmas... Ir pamąstyk, ar verta būti kartu, jei vienas kito gėdijatės. Jei myli – priimi žmogų tokį, koks jis yra, o tėvams nieko kito nebelieka, kaip tik su tuo susitaikyti. Juk jie neturi teisės koreguoti mūsų pasaulio ir jo taisyklių. Mes esame atskiri du pasauliai, kurie vienas kito niekada nesupras.
