Seimas bruzda, kad tautinių mažumų mokyklose reikėtų daugiau dalykų privalomai mokyti lietuvių kalba – esą tai pagerintų vaikų integraciją. Pedagogai su tuo sutinka, nors būgštauja dėl galinčių iškilti problemų.
Dabartinis Švietimo įstatymas numato, kad tautinių mažumų mokyklose visas ugdymo procesas gali vykti tos mažumos kalba – privalomai dėstoma tik valstybinė kalba. Dabar gi Seimas pritarė nuostatai, kad tokiose mokyklose šalia privalomų valstybinės kalbos pamokų turėtų būti dviejų trijų dalykų ugdymas lietuvių kalba.
Be to, kai kurie seimūnai prakalbo apie vadinamąjį latviškąjį modelį, tai yra kai tautinių mažumų mokyklose 60 procentų pamokų vyksta valstybine kalba. Kitas parlamentaras rengiasi registruoti siūlymą remtis lenkų pavyzdžiu, tai yra šalia tautinės mažumos kalbos tam tikrus dalykus mokyti lietuviškai.
Be to, vėl kalbama, kad reikėtų suvienodinti valstybinės kalbos egzaminą. Šiuo metu jų laikomas valstybinės kalbos egzaminas yra lengvesnis nei laiko kiti abiturientai.
Panevėžyje, sumažėjus rusakalbių vaikų, tikros tautinių mažumų mokyklos jau seniai nebėra – tik mišri: „Vilties“ vidurinėje mokykloje kartu su rusakalbiais vaikais mokosi ir lietuviai.
Šios mokyklos vadovės Danutės Iljinienės manymu, pamokų valstybine kalba rusakalbiams vaikams iš tiesų reikėtų skirti daugiau. „Brandos egzaminai bus suvienodinti – tai tik laiko klausimas, – sako ji, – ir tautinių mažumų vaikai tada liks šiek tiek nuskriausti.“
Liberalumas geriau?
D. Iljinienės manymu, dabar mokyklos gana liberaliai pasirenka, kiek pamokų per savaitę skirti valstybinei kalbai, kiek – gimtajai, ir dabartinis variantas visiems tinka. Aišku, tokių problemų, kaip Vilniaus krašto vaikams, panevėžiečiams kyla mažiau, mat kalbinė aplinka kitokia. „Mūsiškiai turi puikią kalbinę aplinką, – džiaugiasi „Vilties“ mokyklos vadovė. – Nėra nė vieno, kuris nekalbėtų lietuviškai.“
Tai patogu ir pedagogams: jei mokykla neturi rusakalbio kurio nors dalyko mokytojo, moko lietuvis, o specialūs terminai moksleiviams, jei reikia, išverčiami. Tas procesas vyksta natūraliai, ir tai, D. Iljinienės manymu, yra geriausias variantas. Todėl pedagogė spėja, bet koks naujos tvarkos „nuleidimas iš viršaus“ sukels nepasitenkinimą. „Bus didžiulis pasipriešinimas, – įsitikinusi ji. – Sakys, kad norima naikinti mažumų identitetą.“
Stengiasi užgrūdinti ateičiai
Mokyklos vadovės manymu, tautiškumas turi būti ugdomas per gimtosios kalbos pamokas, neformalųjį ugdymą – tai būtinybė. Nors tautinių mažumų atstovai ir sako, kad vėliau nėra sunku įstoti į universitetą, studijuoti, tačiau D. Iljinienės įsitikinimu, kita kalba, nei lietuvių, šeimoje bendraujančių jaunuolių integracija nebūna lengva. „Todėl aš esu už tai, kad daugiau pamokų būtų mokoma valstybine kalba“, – sako ji.
„Vilties“ mokykla dėl mažo mokinių skaičiaus neteko teisės formuoti vienuoliktokų klasės, todėl rusakalbiams vaikams tęsti mokslų teko išeiti į lietuviškas mokyklas. „Jiems buvo labai sunku“, – sako D. Iljinienė.
Kita vertus, dabar Juozo Balčikonio gimnazijoje mokslus kremtantis buvęs „Vilties“ mokyklos mokinys, matematikos olimpiados nugalėtojas, taip ir liko.
Mokyklos vadovė sako, kad jau aštuntoje klasėje pradedama tartis su kitakalbiais moksleiviais dėl jų ateities. Siekiant palengvinti jų integracijos procesą, anot pedagogės, tenka net pasunkinti dėstymą – kad paskui, išėjus į lietuviškąsias mokyklas ir siekiant aukštesnių mokslų, vaikams būtų lengviau.
