Internete neįmanoma susirasti mylimo žmogaus... argi ne tai mes visi tikiname kol... paslystame. paslydau ir aš (žinoma džiugu, kad ne ant banano žievelės). Skeptikas iškart atšaus, anokia čia meilė surasta internete, o aš atsakysiu atvirkščiai visų žinomai patarlei, kas neieško – tas randa.
Viename pažinčių portale, jei galima jį taip pavadinti, sulaukiau linksmos, „užkabinančios“ žinutės iš paprasto, bet kaip vėliau paaiškėjo labai mielo, berniuko. Rodos, nieko ypatingo tame nėra, o patikėkit kažkas keisto visgi buvo. Retai atrašydavau į laiškelius, bendravau ten tik su draugais ir pažįstamais, o tąkart atrašiau nė nesudvejojus.
Jau po mėnesio ilgi laiškai, šimtai sms žinučių ir valandų valandos pokalbių tapo mūsų gyvenimu, tiesa ir dirbom galima sakyti tik tam, kad susimokėti telefono sąskaitas, kadangi jis buvo Lietuvoje, o aš viešėjau Prancūzijoje. Ir taip tris ilgus mėnesius, diena iš dienos „kartu, bet atskirai“. Per tuos mėnesius išpasakojom viską, nuotraukos jau nebetilpo kompiuterio atmintyje.
Mano mieliausiasis domėjosi viskuo, net tuo kas anksčiau jam nė nepatiko, pavyzdžiui baletu, ir viskas tik tam kad geriau mane suprastu. O ir aš susidomėjau savo brangiausiojo hobiu: žvejyba. Kaskart po žvejybos gaudavau daugybę laimikio nuotraukų. Nors gali atrodyti ir juokinga (mūsų draugams būtent taip ir atrodė), bet pradėjom gyventi vienas kitu. Mūsų dienos režimas taip supanašėjo, jog pusryčiai, pietūs ar vakarienė kartu, kalbant mobiliuoju, tapo įpročiu. Nereikėjo nė žadintuvo, kasryt vienas kitą pažadindavom skambučiu.
Kai gražų vasaros rytą pranešiau, kad pagaliau grįžtu, mano mielasis padauža, net nuo kėdės nukrito (negalvokit, ne taip ir netikėta buvo jis tiesiog turi įprotį suptis ant kėdžių ir tąkart tiesiog neišlaikė pusiausvyros). Skaičiavom dienas, valandas ir minutes kol pagaliau susitiksim ir taip beskaičiuodama pabūgau nuvilti, o gal pati nusivilti. Paprašiau, kad į oro uostą nevažiuotų, tačiau, žinoma, jis nepaklausė ir man vos išėjus į oro uosto laukiamąją salę, nespėjus nė susigaudyt, pribėgo apkabino ir pabučiavo taip, kad net dabar kojytės linksta prisiminus.
Turiu didelę silpnybę porcelianinėms lėlėms ir galiu pasakyti, kad brangiausia man yra ne pirmoji įsigyta lėlytė, ne ta kuri kainavo brangiausiai, o ta kurią į glėbį, per pirmąjį mūsų susitikimą, vietoj gėlių, man įspraudė mylimasis. Nuo tos minutės kai susitikom oro uoste mes daugiau nebesiskyrėm nė dienelei. Abu vienareikšmiškai sutariame, kad vienas kitam esame ne tik mylimi žmonės, geriausi draugai bet ir angelai sargai.
Mes visur kartu, viską sprendžiame kartu. Žvejojam kartu, grožimės žvaigždėmis, mėnesiena, apsipirkinėjame, domimės kultūra ir menu. Džiaugiamės kiekviena minute praleista kartu, kiekvienu arbatos puodeliu ir pyrago gabalėliu.
Mūsų draugai dažnai sako, kad neįsivaizduoja mūsų vienas be kito, o mes su šypsena atkertam: „Neišskyrė atstumas, neišskyrė gyvenimo siurprizai, neišskirs niekas. Teks jums ir toliau pavydėt.“
Dabar mes jau du metelius kartu, beprotiškai laimingi ir pamažu drįstame svajoti apie vestuves (net ir krizės laikotarpiu). Niekada nebūčiau patikėjus, kad gali būti toks nuostabus žmogus, bet yra ... ir jis visas mano. Pirmoji vaikiška meilė išblėso greitai, o ši tikiu liks amžinai.
Ieva
