Dėl mano meilės jis kovojo net dvejus metus, tačiau aš visad jį atstumdavau. Galiausiai jam pavyko – įsileidau Marių į savo širdį ir pamilau jį taip smarkiai, jog be jo negaliu gyventi. Nepaisant to dabar jis nori su manimi išsiskirti. Nekenčiu gyvenimo, nekenčiu likimo!
Viskas prasidėjo nuo to, kai pakeičiau mokyklą dėl gyvenamosios vietos. Atėjau į Mariaus klasę. Tada buvome dešimtokai. Esu pasitikinti savimi mergina, o vaikinams tai patinka, todėl naujo dėmesio iš jų pusės buvo per akis.
Pati tada nebuvau apsisprendusi, todėl dažnai savaitgalius leisdavau su skirtingais vaikinais. Nenorėjau rimtų santykių, nes buvau įsitikinusi, jog negalėčiau būti kuriam nors ištikima. Tačiau nepaisant to, Marius savo atkaklumu įsiveržė į mano širdį.
Jis nuo vaikystės aktyviai žaidžia krepšinį, todėl jo kūno sudėjimas ir ūgis man visada patikdavo. Tačiau jis turėjo rimtą problemą – jis buvo tylenis. Kalbėdavo mažai ne todėl, kad neturėdavo ko pasakyti – jis kartais šiek tiek mikčioja, dėl ko smarkiai kompleksuoja.
Klasės draugai ir dabar karts nuo karto dėl to jį pašiepia ir jam yra labai nesmagu. Apie šią jo problemą sužinojau tik po kelių mėnesių nuo mūsų pažinties. Sužinojau ne pačiomis geriausiomis aplinkybėmis – būtent tada, kai jis mane kvietė savaitgalį į kiną. Jo užsikirtimai kalbant išmušė mane iš vėžių ir sukėlė išankstinę antipatiją jam, todėl mandagiai atsisakiau. Pamenu tada piktai į mane pažiūrėjo ir trenkęs kumščių į sieną nuėjo savais keliais.
Ilgai laukti nereikėjo, kai jis pakvietė mane draugauti pažinčių portale ir nuolat man rašydavo. Kiek vėliau jis sužinojo kur gyvenu ir keletą kartu į savaitę atnešdavo po geltoną rožę. Tai mane tiesiog siutino, tačiau kadangi esu gerai išauklėta, visąlaik mandagiai priimdavau rožes ir tikėdavausi, kad daugiau jis man jų neatneš. Tačiau tai tęsėsi apie 3 mėnesius. Tik vėliau sužinojau, kad rožes jam parūpindavo močiūtė, kuri yra gėlių pardavėja.
Taigi, po 3 mėnesių, kai gavau dar vieną rožę, išrėžiau jam į akis: „Klausyk, tu esi mielas ir visą kitą, bet esi ne mano skonio. Todėl, prašau, daugiau gėlių man nenešk.“. Po šių mano žodžių jis nesutriko. Marius man pripažino, jog myli mane nuo pat pirmos dienos, kada atėjau pas juos į klasę, bet jeigu aš negaliu jam atsakyti tuo pačiu, tebūnam mes draugai, kurie karts nuo karto kartu leidžią laiką“. Šiuos žodžius pasakė beveik be užsikirtimu. Nežinau kodėl, tačiau jam plačiai nusišypsojau. Nesitikėdama nieko sutikau su juo pasiūlymu primindama, kad daugiau gėlių nebeneštu.
Marius pažadą ištęsėjo. Nuo to karto vietoj gėlių jis visad sekiodavo mane ir kviesdavo kur nors smagiai praleisti laiką. Keista, tačiau su laiku jo artumas ir kartais įkyrumas man tapo malonus. Pradėjau su juo kartu „tūsintis“. Tačiau vis tiek nežiūrėjau į jį kaip į savo vaikiną.
Simpatizuoti atgal jam pradėjau tik tada, kai pilnai jį pažinau. Jis buvo labai drąsus ir sumanus. Jei eidavom kur nors vakare gatve, su juo visada jausdavausi labai saugiai. Taip pat, jis man nešnekėdavo kaip smarkiai mane myli dešimt kartų į dieną. Tai tik primindavo tinkamoje vietoje, tinkamoje situacijoje.
Žingsnis po žingsnio net nepastebėjau kaip pradedu jį pamilti. Kai tapome dvyliktokai, kai labiau subrendau, pastebėjau, koks jis yra gražus ir kad per visą mūsų pažintį nebuvo turėjęs jokios merginos. Aš pati turėjau kelias trumpalaikes draugystes, tačiau niekada jis man dėl to nepriekaištaudavo. Supratau jo nuolankumą ir meilę man, todėl kai kartu susitikdavom pradėjau pati jam signalizuoti, kad esu jam neabejinga.
Marius greitai tai suprato ir pakvietęs mane į restoraną įteikė dar vieną geltoną rožę. Įteikęs paėmė mane už rankų ir paprašė, kad būčiau jo gyvenimo moteris. Suskydau kaip mergaitė ir iškart sutikau.
Mūsų pasaką truko nepilnus metus. Dabar, kai jis įstojo mokytis į kitą miestą, retai susitinkame dėl ko jis kartais užsimena, kad turim skirtis. Šiuo metu esu labai palūžusi, bet tikiu, kad viskas mums bus gerai.
Sindė14
