Pateisinama ar nepateisinama yra meilė mokytojui? Ir ar tai tikrai yra meilė? O galbūt susižavėjimas mokytoju kaip savo autoritetu? Tobulybės siekimas? Žavėjimasis gyvenimiška patirtimi bei išmintimi? Klausimas liekas atviras diskusijai. Jį gali atsakyti tik „degantis“ iš meilės savo mokytojui mokinys... Bet kas gi šioje situacijoje liekas kaltas? Pedagogas ar pats jaunuolis? Ir ar tai liga, nuo kurios pasveikstama?
Pedagogai dalyvauja moksleivių brendimo procese
Paauglystė yra itin problemiškas laikas. Šiuo metu vis kažko ieškoma ir nerandama... Tai meilės, tai pripažinimo, tai savitumo, tai nuotykių, tai gyvenimo prasmės. Natūralu, kad daugumai akys nukrypsta ir į mokytojus. Juk tuo metu jie užima svarbią vietą jaunuolių gyvenime.
Anot psichologų, pedagogai tarsi dalyvauja moksleivių brendimo procese, stengiasi juos suprasti, kai kada ir pateisinti. Mokytojai dalinasi savo įgytomis žiniomis bei gyvenimiška patirtimi su savo mokiniais. Atsiranda tokių jaunuolių, kuriuos ta patirtis itin traukia ir vilioja. Tada ir prasideda mokinio nedrąsūs žvilgsniai, gilūs atodūsiai, begalinis noras matyti savo mylimą mokytoją kasdien... STOP. Tai jau konkreti diagnozė. Liga – „įsimylėjau mokytoją“. Ką daryti tokiu atveju, džiaugtis ar verkti?
Lietuvoje tikrai rasime nemažai tokios meilės pavyzdžių. Kartas nuo karto spaudoje sušmėžuoja mokinio ir mokytojo meilės istorija. Kartais sėkminga, kartais ne. Jauna mokinukė susižavi daug gyvenimo patirties turinčiu mokytoju. Jaunuolis pamilsta gražią jauną savo mokytoją. Kas tai? Iškrypimas? O galbūt tikroji meilė, kuri nepaiso jokio amžiaus cenzo?
„Liga“, nuo kurios pasveikstama
Auksinė taisyklė, jog gyvenime niekada kaltas nebūna vienas žmogus. Šiuo atveju kaltas gali būti tiek pats mokytojas, tiek pats mokinys. Bet kaip mes galime kaltinti nepilnametį žmogų? Anot psichologų, meilė mokytojui atsiranda iš pedagogo pernelyg didelio dėmesio rodymo. Anot jų, negalima skirti vienam mokiniui daugiau dėmesio nei kitam. Jaunuoliui tai gali sukelti dviprasmiškus jausmus. Negalima domėtis paauglio asmeniniu gyvenimu, klausinėti apie jo susižavėjimus ir pan. Ypač tai daryti pertraukų metu tarp pamokų.
Na, o jei jau pedagogas sužino apie jam jaučiamą mokinio meilę, negalima „tempti gumos“. Pats mokytojas privalo jaunuoliui paaiškinti, kad jis nėra vienintelis žmogus žemėje išgyvenantis tokius jausmus. Pedagogas privalo pabrėžti, jog tai yra „liga“, nuo kurios pasveikstama. Tik reikia didesnį dėmesį skirti mokslui, papildomiems užsiėmimams ir tai savaime praeis. Bet viskas turi būti daroma subtiliai, nedviprasmiškai ir neįžeidžiant jauno žmogaus trapių jausmų. Sunkus atvejis, reikalaujantis konkrečių gyvenimiškų pavyzdžių. Apačioje viena moksleivė sutiko papasakoti apie savo meilę mokytojui.
Myliu savo fizinio lavinimo mokytoją
Marija (vardas pakeistas) yra vienos sostinės mokyklos moksleivė. Beje, jau abiturientė. Ši mergina yra įsimylėjusi savo fizinio lavinimo mokytoją, kuris vyresnis už ją dvidešimčia metų. Marijos nuomone, jos bendraamžiai dar nėra subrendę rimtoms draugystėms, „neišsilakstę“. Jie nesupranta, kaip reikia elgtis su panelėmis. Marija neseniai išsiskyrė su savo bendraamžiu vaikinu vien dėl pastarosios priežasties. Kodėl moksleivė susižavėjo savo fizinio lavinimo mokytoju? Jis, anot jos, yra itin patrauklus vyriškis: šarmingas, žinantis kaip elgtis su moterimis, išsilavinęs bei kultūringas.
Ši meilė užsižiebė ne iš karto. Marijai šis mokytojas pamokas veda jau kelerius metus. Bet vieną dieną ji pajuto jam kažką daugiau nei pagarbą. Užsiplieskė labai stiprus jausmas, su kuriuo, anot jos, ji nebegalinti daugiau kovoti. Marija lanko fizinio lavinimo pamokas vien dėl to, jog pamatytų savo mylimą pedagogą. Ji net nenori pagalvoti, kas bus, kai ji baigs mokyklą. Mergina, deja, nejaučia jokio išskirtinio dėmesio iš savo mokytojo. Jis su visomis moksleivėmis elgiasi vienodai taktiškai bei mandagiai. Marija teigė, jog neseniai bandė gestais parodyti savo simpatiją mokytojui. Bet pedagogas į tai niekaip nesureagavo. Moksleivė pasijuto itin įskaudinta. Paklaususi Marijos, ką ji žada daryti toliau, sulaukiau šokiruojančio atsakymo. Moksleivė žada prisipažinti mokytojui apie savo meilę. Tik vis neranda tam tinkamos akimirkos. Bet ji tiki, jog ta akimirka atsiras...
Meilė – sudėtingas jausmas. Niekas nežino, kas yra ta tikroji meilė. Galbūt niekada ir nesužinos. Bet dar sudėtingesnis klausimas yra mokytojo ir mokinio meilė. Kas turi TOKIO įvykti, kad jaunuolis beprotiškai susižavėtų pedagogu? Ir ką turi jausti mokytojas pakliuvęs į tokios meilės spąstus? Būti abejingu? Ignoruoti? Ar kaip tik kalbėtis su paaugliu apie jo užsižiebusius jausmus? Ir ar meilės žaizdas užgydo tik tas, kas sužeidžia?
Austėja Jonaitytė
