Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kauno istorinė  „Aušros“  gimnazija, išugdžiusi būsimą Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų, Kovo 11-osios Akto signatarus Aloyzą Sakalą, Vytautą Landsbergį, poetus Antaną Miškinį ir Joną Aistį, vakar buvo kupina vaikiško šurmulio. Po atostogų sugrįžę gimnazistai skubėjo su gėlėmis pasveikinti savo mylimus mokytojus. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Lina SUTKUVIENĖ taip pat skendo gėlėse.

REKLAMA

- Ar mokiniai keičiasi? Kaip juose atsispindi mūsų visuomenės ir visos valstybės gausūs tektoniniai lūžiai bei itin greiti istoriniai virsmai?

- Sakyčiau, gal vaikai ir negali labai keistis. Vaikas visada yra vaikas. Visada yra energingas, smalsus, norintis daug patirti ir sužinoti.

- Bet sutikite, pokyčių vis dėlto esama? Vaikai jau svajoja tapti ne kosmonautais, bet klestinčiais verslininkais.

REKLAMA
REKLAMA

- Pokyčiai simboliniai. Veikiau ne vaikuose, bet juos supančioje aplinkoje. Vaikai ir dabar svajoja. Kaip ir mes svajodavome. Bet tos svajonės materialesnės, nes dauguma svajonių jau sieja su finansine gerove, materialiais dalykais. Retas jau nori būti kosmonautu ar mokytoja, bet be idealų pasaulis sustoja. Idealizmo mums labai reikia.

- Ar pavyks įskiepyti mūsų vaikams tokį idealizmą, kad nesvajotų kada nors palikti savo Tėvynę?

- Visiškas konservatyvus požiūris, mano nuomone, nėra labai geras. Žmonės turi matyti, pažinti, bet sugrįžti. Kitokie grįžti, bet naudingi Lietuvai.

- O feminizmo idėjos? Ar jau prasiskverbia pro mokyklų sienas?

- Feminizmo idėjos nėra deklaruojamos sąmoningai, bet mergaitės jau auga tvirtesnio charakterio. Vėlgi laikotarpio iššūkiai. Stipresniam žmogui išlikti lengviau.

- Matyt, vaikai jaučia pakitusią visuomenės situaciją. Jaučia, kad užaugus teks labiau pakovoti už būvį? Todėl net mergaitės jau augina “raumenis"?

REKLAMA
REKLAMA

- Pokyčiai jaučiami. Tai ateina ir pas mus, į mokyklą. Tačiau daug garsių pedagogų įvardija, kad ne žodžiais, bet veiksmais reikia įrodinėti tikrąsias žmogiškas vertybes. Šeimos vertybės viską lemia. Bendražmogiškos vertybės nėra teoremos, todėl sunku įdiegti, įrodyti. Kad yra ir tokie dalykai kaip artimo globa, rūpestis. Vaikai suvokia tas tikrąsias vertybes, bet ne visada pripažįsta.

- Gėdijasi? Nori vaizduoti “krūtus"? Gal ir mes kadaise gėdydavomės atrodyti silpnesni?

- Suveikia bandos jausmas. Nenori išsiskirti. Dabar nelabai madinga būti geram.

- Bet gerų žmonių aplinkui pilna. Vadinasi, ir ateityje gerų žmonių nepritrūksime?

- Žinoma. Bet skirtumus tarp buvusių vaikų ir esamų ir aš juntu. Ankstesni mokiniai buvo artimesni mokyklai. Jiems tos mokyklos tarsi reikėjo labiau. O šiuolaikiniai vaikai labiau užimti, jų yra visur. Mokykla tampa ne buvimo aplinka, bet mokslo vieta. Darbo vieta. Vaikas tarsi eina į mokyklą kaip į darbovietę. Tik dirbti. Tai yra, mokytis. Gauti žinių. O ankstesni mokiniai pasilikdavo įvairiausiuose mokyklos būreliuose.

REKLAMA
REKLAMA

- Vadinasi, stiprėja individualizmas? Tampame ne bendruomene, bet tik visuomene. Akcentuojanti individo žinias, bet ne jo sugebėjimą būti tarp kitų žmonių. Ne sugebėjimą kokybiškai bendrauti? Gal kaltas per didelis mokymosi programų krūvis. Vaikas vos spėja sudėti į savo galvelę žinias, o bendravimui jau nelieka laiko?

- Programos tarsi nereikalauja neįmanomų dalykų. Bet yra per didelio krūvio įspūdis, nes vaikai gyvenimiškai apkrauti. Nori visur pasireikšti ir už mokyklos ribų.

- Gal jau auginame ne lietuviukus, bet “amerikiečius"? Ar susikalbėsime su jais?

- Užauginsime lietuviukus. Žmonės visada kalba ir susikalba. Jei kalbėsime, tai ir susikalbėsime. Be to, “Aušros" gimnazijos mokiniai dėvi uniformas. Tai pasitempimo, įsipareigojimo ženklas, kad priklausai “Aušros" gimnazijos bendruomenei. Tai irgi ugdo žmogų.

- Ar būna labai sunkių minučių? Kai atrodo, kad be reikalo pasirinkote pedagogo profesiją?

- Kiekviename darbe būna sunkių akimirkų, bet kelias, kurį pasirinkau, man niekada neatrodė neprasmingas. Dėl to kelio vertėjo ir ašarą nubraukti. Ir buvę mokiniai gimnaziją aplanko. Ir šiandien jų buvo gimnazijos koridoriuose. Tai labai miela. Tai padrąsina.

REKLAMA
REKLAMA

- Ir “Aušros" gimnazijos istorija turėtų padrąsinti mokinius. Juk tiek čia mokėsi garsių žmonių.

- Apsilankome gimnazijos muziejuje. Manau, nebūna taip, kad žmogus visada būtų tikras, jog pasirinko teisingą kelią. Vis tiek žmogus kažko ieško, nerimsta. Būna nepasitikėjimo savo jėgomis. Bet mokytojo profesija buvo mano svajonių profesija. Kol kas nesiruošiu jos keisti, nors dirbu mokykloje daugiau nei dešimt metų. Nors yra toks posakis, kad mokytojas mokykloje gali dirbti tik dešimtmetį. Matyt, man tas posakis negalioja. Aišku, darbas specifinis. Visuomet esi šurmulyje. Problemų sprendimas priklauso ir nuo kolegų, ir nuo vaikų tėvelių. Tai, jog tu ne vienas, yra ir pranašumas, ir trūkumas. Fizinį darbą atlikti lengviau nei spręsti kokį nors konfliktą.

- O kaip jums, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, pavyksta sudominti mokinius skaityti Juozo Tumo-Vaižganto “Dėdes ir dėdienes"? Juk miesto vaikui tokia knyga visiškai archajiška. Dėdienė net neturi kompiuterio.

REKLAMA
REKLAMA

- Programos keičiasi. Vaikai turi pažinti savo istoriją, bet jau akcentuojame tą laikotarpį, kuriame vaikas gyvena. Pagalvokime, ar po šimto, dviejų šimtų metų lietuviukams tikrai bus labai įdomu skaityti dabar parašytas knygas? Juos domins jų pačių laikotarpis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų