Prieš mėnesį nutilus naujųjų mokslo metų pradžios šurmuliui, šalies mokyklose vėl šventinės nuotaikos. Kasmet spalio 5-ąją minima Mokytojų diena. Ši šventė turi ir keletą jau nuo seno žinomų tradicijų: mokiniai mokytojus ne tik pasveikina gėlėmis, bet ir pradžiugina savo pačių sukurtais rankdarbiais ar piešiniais, koncertais. Kai kuriose mokyklose tebėra tradicija, kuomet mokytojai savo darbo vietas keletui pamokų perleidžia abiturientams, o dienos pabaigoje, simbolinei pamokai ir patys sėda į mokinių suolus.
Naujienų portalas „Balsas.lt“ apsilankė Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinėje mokykloje, kur nuo ankstaus ryto su džiugiu šurmuliu ir gėlėmis moksleiviai pasitiko savo mokytojus.
Pirmokai: mokytoju dirbti sunku – reikia tramdyti vaikus
Užsukus į pačių mažiausiųjų – pirmokų klasę, ir pasidomėjus, ar moksleiviai žino, kokia šiandien šventė, mažieji suskato linksėti galvomis. Pirmaklasis Karolis, paklaustas ar Mokytojų diena yra didelė šventė, atsakė, jog taip, o pasiteiravus, ar mokytojo darbas sunkus, moksleivis nedvejodamas išsakė savo nuomonę: „Sunkus, nes reikia vaikus tramdyti“.
Pirmokė Viltė apie Mokytojų dieną sakė: „Tai diena, kai vaikai neša mokytojams gėles, kuriomis jie labai džiaugiasi. Mokytoja dirbti nėra lengva, nes vaikai ne visuomet būna geri“, – atviravo mergaitė, bet netrukus pridūrė, kad pati užaugusi labai norėtų būti mokytoja.
Pirmaklasė Elena, paklausta, ar mokytoja darbas lengvas, sakė: „Ne, darbas sunkus, nes reikia visokių pamokėlių vaikams prigalvoti, vaikai kartais išdykauja“.
Darbo įvertinimas, kai mokiniai nori būti mokytojais
Pirmus metus mokytoja dirbanti Daiva Nemčinskaitė sakė, kad pirmąja Mokytojų dieną kaip mokytoja pasitinkanti labai džiugiai, mat jau nuo ankstaus ryto sulaukė mažųjų auklėtinių sveikinimų, o prie šventinės nuotaikos kūrimo prisidėjo ir mokinių paruošta staigmena – specialiai šiai progai papuošta klasė.
„Tai pirmoji mano klasė, kuria labai džiaugiuosi. Tai mums visiems pati pradžia ir kol kas ji tikrai sėkminga. Džiugina ir tai, kad nemaža dalis auklėtinių sako, kad užaugę patys norėtų būti mokytojais – tai tam tikras darbo įvertinimas“, – kalbėjo mokytoja.
Į klausimą, kokie iš6ūkiai laukia jauno žmogaus, kuris ką tik pabaigė studijas ir ryžtasi imtis mokytojo darbo, pašnekovė sakė: „Labai svarbu jaunam specialistui įsilieti į šiuolaikinę visuomenę, surasti nišą, kurioje galėtų geriausiai pritaikyti savo gebėjimus ir realizuoti idėjas. Jei žmogus dirbą darbą iš pašaukimo, tuomet darbas atliekamas kokybiškai ir sėkmingai, jaučiamas vidinis pasitenkinimas.“
Į mokyklas – tik labiausiai motyvuoti
Mokytojos teigimu, po studijų anaip tol ne visi jos kolegos pasirinko darbą mokykloje: „Manau, kad mokyklose dirbti panoro tik labiausiai motyvuoti ir jaučiantys atsakomybę žmonės. Mokytojui vaikai už jo darb1 atlygina nuoširdžiu bendravimu, pasitikėjimu. Visi vaikai yra svajotojai ir kiekvienas su savo poreikiais ir gebėjimais yra kartu ir išskirtinis. Gerų rezultatų bus pasiekiam tik tuomet, kai mokytojas į pamoką ateina “.
Kolegoms mokytojams D. Nemčinskaitė linkėjo ištvermės, pedagoginio optimizmo ir net sudėtingose situacijose įžvelgti gerų dalykų.
Šventės tradicijos nesikeičia
Vilniaus M. Daukšos vidurinės mokyklos direktorė Regina Mikalauskienė, paklausta, kokią mokytojų dieną prisimena iš tų laikų, kai pati mokėsi mokykloje, sakė: „Mokytoją stengdavomės sutikti gražiai, pakelti jam nuotaiką. Visuomet per šią šventę buvo dovanojama daug gėlių. Pamenu, paskutiniais metais mokykloje per Mokytojų dieną mokytojus kvietėme rytinės kavos.“
Apie tai, ar metams bėgant keitėsi šios šventės tradicijos, jau dvidešimtmetį pedagoginį darbą dirbanti specialistė sakė: „Vaikai labai iniciatyvūs, gal kartais patys mokytojai šiek tiek prigesina jų entuziazmą, galvodami, kad vienos ar kitos idėjos jiems nepavyks įgyvendinti. Vaikai visuomet turi daug įdomių minčių ir kur kas originalesnių nei suaugusieji.“
Dažnai pasigirsta mokytojų pasisakymų, kad jų darbas yra labai sunkus ir, deja, ne visuomet į vertinamas. Apie tai, kokios mintys mokytojus aplanko profesinės šventės proga, pašnekovė sakė: „Gal savo atsakymu nebūsiu populiari, bet manau, kad mokytojas esi arba ne. Mokytojo darbas – gyvenimo būdas, o jie mokytoju bandoma dirbti – ilgą kelią teks nueiti, kol pavyks juo tapti. Žmogui duota arba ne būti mokytoju.“
Tarptautinė mokytojų diena (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Būti mokytoju gali ne kiekvienas
Į klausimą, ar lengva būti mokytoju, R. Mikalauskienė atsakė: „Būti mokytoju – labai sunku ir tikrai ne kiekvienas gali dirbti šį darbą. Šių metų rugsėjo 1-ąją į darbą priėmėme labai šaunią mokytoją, tik baigusią edukologijos studijas. Išdirbusi mėnesį laiko ši mokytoja pasiprašė atleidžiama iš darbo, nes jai buvo per sunku. Ji pasakojo, kad labai daug savęs atiduodanti mokiniams, kas kartą po darbo į namus sugrįžtanti pavargusi, išsekusi. Iš tiesų vaikams mokytojas atiduoda labai daug, bet kartu tai labai vertinga patirtis, dirbdamas su vaikais sužinai tiek naujo, ko niekuomet neperskaitysi knygose“, – kalbėjo pedagogė.
Apie mokytojo profesiją pašnekovė sakė: „Tiems, kas sugeba būti mokytojais – tai gyvenimo džiaugsmas. Tas, kuris jau yra mokytojas, niekuomet nekeis savo profesijos. Nekalbu apie tuos sunkumus, kai mokytojai turi nedidelį krūvį, prastas darbo sąlygas – visko juk gyvenime būna, bet turint normalias darbo sąlygas ir krūvį, mokytojas, atiduodamas save vaikams, gauna didelį atpildą.“
Linkima ne tik kantrybės
Paklausta, ar per pastarąjį dvidešimtį pasikeitė visuomenės požiūris į mokytojo profesiją, pašnekovė sakė: „Yra mokytojų, kurie turi ką pasakyti, pakui kuriuos einama, o jei mokytojas atėjęs į pamoką, nežino, kaip ją pravesti ir paskui verkia, kad jo atlyginimas nedidelis, vaikai neklauso, tai kiti dalykai.“
Vilniaus M. Daukšos vidurinės mokyklos direktorė sveikindama kolegas mokytojus sakė: „Visi dažniausiai linki kantrybės, stiprybės, ištvermės, sveikatos. Sutinku, visą tai labai gerai, bet svarbiausia – klasės duris atverkite su meile ir sulauksite tokio pat grįžtamojo ryšio.“
Taip pat skaitykite:
Mokiniai – monstrai: graudi šių dienų realybė
Jaunieji recidyvistai – šiuolaikinė „demokratija“ ar auklėjimo stoka?
