Netrukus į aukštųjų mokyklų auditorijas ims rinktis tik šiemet studijas pradedantys pirmakursiai. Neseniai dar sėdėję mokyklos suole jauni žmonės neretai sunkiai įsivaizduoja, kaip atrodo paskaitos universitete ir kaip skiriasi šios dvi mokymo įstaigos. Aukštųjų mokyklų dėstytojai taip pat nevengia padūsauti, kad iš vidurinių mokyklų į universitetus ateinantys studentai dažnai neturi studijų pradžiai reikiamų žinių.
Universitetai reikalauja mąstyti
Apie tai, kokia būna moksleivių pirmoji reakcija, kuomet vietoje vidurinės mokyklos vadovėlio „šviežiai iškepti“ studentai atsiverčia aukštosios mokyklos uždavinyną, Kauno technologijos universiteto Studijų prorektorius prof. Pranas Žiliukas sakė: „Reakcijų būna įvairių. Į universitetus ateina jaunų žmonių, kurie mokėsi kur kas daugiau nei iš jų reikalavo vidurinės mokyklos programa ir šie žmonės labai norėjo į savo svajonių studijų programą.“
Pašnekovas teigė, kad nemažai būsimų studentų būna kaip reikiant padirbėję su korepetitoriais, tad turi šiek tiek platesnių žinių nei jų kolegos, kurie paisė tik mokyklos programos reikalavimų. „Šiuo metu nelabai esame patenkinti dabartinėmis mokymo programomis gimnazijose ir mokyklose, nes jos suteikia enciklopedinio pobūdžio žinias, o studijos universitete reikalauja iš studentų analitinio mąstymo įgūdžių. Studentai turi ne tik gebėti pasirinkti sprendimo būdą, bet ir mokėti įrodyti. Šių elementų labai trūksta dabartinėse vidurinių mokyklų programose.“
„Aklas iškalimas“ tampa neveiksmingas
P. Žiliuko teigimu, turi ateiti tam tikras persilaužimo periodas, kai studentai pajunta, kad „aklas iškalimas“ nėra pakankamas geram studijavimui: „Reikia gebėti analizuoti uždavinį ir gauti teisingą rezultatą, tinkamai pasirinkti sprendimo strategijas. Juk, kai studentai sprendžia inžinerinius uždavinius, tai matematiškai šie nėra suformuluoti – suformuluoti jį reikia pačiam.“ Pašnekovo teigimu, minėtų gebėjimų trūkumas ypač akivaizdus pirmąjį studijų semestrą.
Kalbėdamas apie korepetitorių reikalingumą ruošiantis studijoms aukštojoje mokykloje, P. Žiliukas sakė: „Ši lazda turi du galus. Korepetitoriaus pagalba nėra labai teigiamas dalykas, nes neišmoko jaunų žmonių savarankiškumo. Dažnai juokaujame, kad prasidėjus priėmimui į aukštąsias mokyklas, pastebimi trys skirtingi atvejai: vieni sutarčių pasirašyti atvyksta pirmąją dieną nuo ryto ir su abiem tėvais, antrą dieną sutarčių pasirašyti atskuba patys stojantieji, o tie, kurie ateina trečia dieną – būna visiškai „atsipūtę“. Tai parodo, kad savarankiškumo jaunimui trūksta ir dar kai kuriais atvejais praverstų asmeninis vadybininkas“, – juokavo P. Žiliukas.
Studentams pritrūksta elementarių žinių
P. Žiliukas neslėpė, kad daliai studentų trūksta ir elementarių žinių: „Tik pradėjusius studijuoti jaunuolius testuojame, o po šio testavimo organizuojame specialius dviejų mėnesių nemokamus kursus, kad visi, kurie sutinka, kad jų žinios yra prastokos, galėtų pasitempti.“ Pašnekovo teigimu, šiuose kursuose papildomai mokoma fizikos, chemijos, matematikos, informatikos. Tokią praktiką taiko ne tik KTU, bet ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU).
„Anksčiau, kai į tiksliuosius mokslus buvo priimamas gana didelis studentų skaičius, tokie kursai buvo būtinybė. Dabar, nors jauni žmonės ir įstoja į valstybės finansuojamas studijų vietas su kur kas aukštesniais balais nei bendras šalies vidurkis, kai kurie studentai jaučia, kad jiems papildyti žinias yra svarbu. Į šiuos kursus užsirašo ir tie, kurie rinkosi studijas savo lėšomis ar yra baigę mokyklas prieš keletą metų ir nori pagerinti savo žinias“, – kalbėjo pašnekovas.
Motyvuoja studijų finansavimas
Į klausimą, ar esama skirtumo tarp tų moksleivių, kurie mokėsi eilinėse mokyklose ir prestižinėse gimnazijose, P. Žiliukas sakė: „Labai radikalių skirtumų nėra, matyt, daug dalykų priklauso nuo asmens gabumų. Prestižinės gimnazijos sudaro įspūdį, kad jų auklėtiniai ypatingi, bet tai daugiau vidinės nuostatos ir didesnis pasitikėjimas savimi, bet per žinias ne visuomet tai išryškėja. Universitete nesistengiame kaip nors sulyginti studentų žinias, tiesiog visi gauna pakankamai darbo ir turi tą krūvį „pavežti“. Tam, kad būtų aišku, ar studentui vieną ar kitą uždavinį pavyko išspręsti lengvai, ar teko namuose kaip reikiant paprakaituoti, reiktų atlikti išsamesnę analizę.“
Specialisto teigimu, studentai turi didelę darbinę motyvacija, nes jiems „gresia“ rotacija ir galimybė prarasti valstybės finansuojamą studijų vietą.
Svarbus dėstytojų ir studentų bendravimas
Apie tai, kaip jaunas žmogus galėtų sau palengvinti studijų aukštojoje mokykloje pradžią ir, ar jam būtų pravartu mėnesį prieš studijas pradėti skaityti vadovėlius, pašnekovas sakė: „Nereikėtų gąasdinti studentų, nes po valstybinių egzaminų, stojimų ir nerimo, rugpjūtį jauni žmonės pailsi ir ateina nusiteikę mokytis. Iš tiesų, juk šalto vandens kibiro ant galvos jiems niekas nepila ir į darbą įsijungiama palaipsniui.“
Apie tai, kiek komfortiška studentų adaptacija priklauso nuo dėstytojų geranoriškumo ir požiūrio į savo darbą, pašnekovas sakė: „Dėstytojų pirmi žodžiai ir darbai daug lemia studentų nusiteikimui mokytis, tad visuomet stengiamės kurti draugišką atmosferą. Dėstytojai taip pat turi tam tikrą privalomąjį psichologinį parengimą, būtinas kvalifikacijos kėlimas. Būtina, kad bendravimas būtų draugiškas, o dėstytojas ir studentas jaustųsi lygūs.“
P. Žiliuko teigimu, studentų interesams labai aktyviai atstovauja studentų atstovybės, o su dėstytojais, kurie su studentais neranda tinkamo kontakto, taip pat kalbamasi griežtai.
Vyresni studentai geriau žino, ko siekia
Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Dainius Dikšaitis, kalbėdamas apie tai, su kokiais sunkumais susiduria „švieži“ studentai mokslo metų pradžioje, sakė: „Viskas priklauso nuo to, kaip žmonės buvo pasiruošę studijoms ir iš kokios aplinkos jie ateina. Šiemet pastebėjome tokią tendenciją, kad į šalies aukštąsias mokyklas įstojo daug didesnė dalis žmonių, kurie studijas rinkosi ne iš karto po vidurinės mokyklos baigimo. Vadinasi, šie žmonės yra labiau orientuoti ir pasiruošę, labiau išanalizavę savo poreikius ir žinantys, ko nori.“
Pašnekovo teigimu, 18-19 metų jaunuolių pasirinkimai dažnai būna spontaniški. „Stresas, baimė ir įtampa dažniau aplanko jaunesniuosius studentus, kurie stoja į aukštąsias mokyklas iš karto po vidurinės mokyklos baigimo. Dažnai tokie žmonės patiria tėvų ir artimųjų keliamą įtampą, spaudimą, kad privalo būti gerais studentais, nes kitaip visas jų gyvenimas žlugs. Būtent artimųjų keliami tam tikri reikalavimai ar lūkesčiai kelia didžiausią stresą studentams.“
D. Dikšaičio teigimu, studentai, iškilus pačioms įvairiausioms gyvenimiškoms problemoms, turėtų nebijoti kreiptis į studentų atstovybes.
Į klausimą, ar tiesa, kad dalis studentų, pradėję studijuoti aukštosiose mokyklose, sutrinka ir suabejoja savo žinių kokybe, pašnekovas atsakė: „Kartais būna ir priešingų atvejų – į kai kurias studijų programas įstoję abiturientai pamato, kad pirmojo kurso medžiaga aukštojoje mokykloje atkartoja vidurinės mokyklos kursą. Įstoję į aukštąsias mokyklas „švieži“ studentai labiau stebisi ne dėl krūvio, bet dėl pačios mokymosi tvarkos: vidurinėje mokykloje visa medžiaga būna pateikiama studentui, tereikia ją „sukramtyti ir suvirškinti“, o universitete dėstytojau yra labiau partneriai ir koordinatoriai, darbo moderatoriai ir didžiąją dalį pastangų turi įdėti pats žmogus. Šis mokymosi būdo pokytis ir sukelia nemenką šoką studentams.“
