Trapi istorija apie baimę mylėti…
…Sparnuoti vandenynai verkia, nes jaučia, kaip tu išeini…
Autoriaus žodis
Nusprendžiau pradėti rašyti istoriją (nors ši jau nebus pirmoji), tiesiog šiaip, dėl savęs. Turiu tiek daug minčių, kartais jas užrašius, jos nebevargina. Pradedu ir nežinau kuo tai baigsis, tiesiog kur fantazija nuves…
* * *
Sėdėjau nunarinusi galvą, sunkūs lietaus lašai krito į plaukus. Be vilties ir tikėjimo, be draugų… Žiūrėjau, kaip batai mirksta baloje, dantys nejučia ima kalenti. Galvoje sukosi tik trys žodžiai — mano gyvenimas sugriuvo.
Jau trečią parą be tikslo bastausi po mirusį miestą. Netekau vienintelės pastogės, kuri mane glaudė šiame mieste, nuomotojas panaikino nuomos sutartį, likau be pinigų, šiltos lovos, net iš mokyklos išėjau, nebebuvo tikslo.
Atsidusau. Stebėjau, kaip garai kyla į viršų. Jei geriau pagalvosi, aš juk niekada ir neturėjau normalaus gyvenimo.
Nusigėręs dėdė, kuris labai mane „mylėjo”, išmetė į gatvę vos sulaukus 16 metų. Laimei, turėjau šiek tiek santaupų, o ir papildomi darbai kavinėse padėjo nepražūti. Deja, pastovios gyvenamosios vietos rasti nepavyko, tad keisdavau ją beveik kas pusmetį.
Štai sėdėjau susikūprinusi ant šaligatvio, vėl viskas iš pradžių, nuo nulio. Liūdnai šyptelėjau. Skirtumas tik tas, kad šį kartą jau nebeturėjau jėgų kabintis į gyvenimą. Pavargau ir daugiau nebenoriu. Pažvelgiau į juodą krepšį prie savo kojų, jame tilpo visi mano aštuoniolika gyvenimo metų.
Apsižvalgiau. Visiškai juoda naktis, nesimatė nė vieno žmogaus ar automobilio. Atsistojusi perėjau gatvę ir patraukiau link pagrindinio miesto tilto. Žingsniavau negalvodama, mintys niekada neprivesdavo manęs prie gero. Skruostais ritosi vieniši lietaus lašai.
Numečiau krepšį prie žibinto ir priėjusi prie turėklo, pažvelgiau į po kojomis srauniai tekančią upę. Tokia tamsi ir juoda, visai kaip mano vienišos dienos. Staiga tos spindinčios švieselės tapo tokios viliojančios, viena banga ritosi per kitą, tyliai mylėjosi nakties šviesoje be praeities ar ateities.
Nusišypsojau juodajai upei, širdis ėmė plakti greičiau. Dabar žinojau, jog to norėjau. Lėtai atsisagsčiau savo paltą ir leidau jam nukristi prie kojų, neskubėdama peržengiau turėklą ir šaltomis rankomis įsikibau į jį. Akis aptraukė ašarų migla, tačiau puikiai žinojau, kad tai buvo laimė, dar niekada nesijaučiau taip laisvai, nesuvaržyta.
Žinojau, kad rytoj bus geriau. Širdis lėkė šuoliais. Plačiai atmerkiau akis ir nusišypsojau iš visų jėgų.
— Aš ateinu….
Lėtai atgniaužiau rankas ir laukiau, kol pajusiu aistringą juodo vandens apkabinimą…
