Pirmas apsikvailinimas
Tai buvo mano pirmieji metai universitete, pirmieji metai be tėvų ir pirmieji metai viename legendinių studentų lizdų vardu „barakas“. Į šią vietą keliavau su didžiausiu noru ir užsidegimu, laukiau nesulaukiau kada sutiksiu begalę naujų žmonių, siautėsiu per naktis, o manojo aukšto gyventojai taps it nauja šeima. Gaila, bet pirmoji mano pažintis su „barako“ kaimynais buvo toli gražu ne tokia, kokios tikėjausi...
O vyko viskas labai nekaltai. Pirmąjį rytą pabudusi naujojoje gyvenvietėje nusprendžiau nieko nelaukti ir eiti į dušą, juk reikia susitvarkyti prieš pasirodymą kitiems.
Dušas senas, bet lyg ir pakenčiamas, tad susikabinau viską, užsidariau duris ir jau turškiausi po šilto vandens srove, tik žiūriu, kad mano kabinos durys kažkokiu stebuklingu būdu atsilapojo ir stoviu aš visame gražume prieš būrį aukšto gyventojų!
Negano to, kad mane matė visi tuo metu belaukę eilėje prie dušo, tai dar ir prakeikti veidrodžiai kabojo būtent prieš mūsų prausyklą, tai jei gyvai nepamatei, bent veidrodyje tikrai gavai paveizėti.
Apimta isterijos greit užsitrenkiau duris ir dar ilgai nenorėjau iš ten išeiti, buvo neapsakomai gėda... Nors vėliau paaiškėjo, kad tas duris reikia tiesiog UŽKABINTI, ko aš kvailė nesupratau, ir tuomet jos puikiai laikosi. Tokia tad itin atvira ir gėdinga buvo pirmoji mano geltonsnapės pažintis su būsimais kaimynais. Gera, kad bent dabar tai prisiminę tik smagiai juokiamės, o tada sukurtą pravardę „Čia ta iš dušo“ dauguma jau pamiršo.
Paulė
Antras apsikvailinimas
Atostogavome pas draugės tėvus viename iš Lietuvos rajono centrų. Gavau ypatingą užduotį: nueiti į rajoninio laikraščio redakciją ir įdėti skelbimą . Laikraštis vadinosi “Sidabrė”. Šiame mieste buvau naujokas.
Artėjo svarbi man ir mano draugei pažinties diena, todėl tuo pačiu išėjimu į miestą, norėjau nupirkti ir padovanoti jai mažus sidabrinius auskariukus. Draugės sesutė pasisiūlė mane palydėti. Smagiai šnekučiuodamiesi atėjom prie pastato, ant kurio puikavosi iškaba “Sidabrė”. Įėjęs vidun visai kažkodėl nesusimąsčiau, kad nėra papuošalų, o tik kompiuteriai ir malonios merginos.
“Gal turite mažų sidabrinių auskariukų?” - užklausiau artimiausios merginos.
Reikėjo jums pamatyti jos veido išraišką, sesutės iš nuostabos išsiplėtusias akis. O aš ramiausiai toliau aiškinau, kokių pageidaučiau auskariukų. Mergina įdėmiai su šypsena manęs klausėsi ir atsakė, kad gali pasiūlyti tik tokius auskariukus, kuriuos matau pas kurią nors čia dirbančią merginą ausyse. Draugės sesuo, nesuprasdama mano elgesio, raudonuodama išlėkė lauk. Pasirodo aš atkakliai reikalavau parduoti man auskarus laikraščio redakcijoje. Skelbimo taip tą dieną ir neįdėjau, bet auskariukus vėliau vistiek nupirkau.
Laikraščio fanas
