Vitalija
Grįžusi vėlai vakare po darbo (taip buvau pavargusi, kad net nenusiprausiau), šmurkštelėjau iškart po kaldra. Ryte, vos pramerkusi akis, įlindau vėl į tas pačias kelnes - prasitryniau akis ir... į darbą. Einu gatve - kažkaip visi keistai į mane žvilgčioja. Pamaniau - kokia aš graži! Net moterys atsisukusios nužvelgia.
Po kiek laiko ėmiau save įkyriai apžiūrinėti: „Na nieko sau, viskas su manimi gerai, ko čia spoksot?“ Kai įėjau į biurą, administratorė sėdėjusi priimamajame ėmė kvatoti ir užmynė koja ant mano pėdkelnių... Pasirodo, vakar, grįžusi po darbo, nusimoviau jas su visomis kelnėmis ir pėdkelnės liko juose. Eidama mieste paskui save vilkau išlindusias pėdkelnes...
Grita
Esu jauna mokytoja. Atėjau dirbti į naują mokyklą. Po kelių savaičių vyksta renginys mokykloje - pasirodo mokiniai. Aš beveik nieko nepažįstu, tad kalbinu šalia sėdinčią mokytoją:
- Kaip ta ryža mokosi, kur labiausiai išsiskiria iš savo klasės draugų?
Mokytoja atsakė:
- Ta ryža mano duktė. Mokosi gerai.
Vos nenumiriau iš gėdos.
Fujitsu
Gyvenome netoli ligoninės, kai vieną šaltą rytą gavome žinią, kad ten ką tik gimė mano pusseserė. Čiupo tėvai mane ir bėgte prie tos ligoninės bent pastoviniuoti. Grįžtame gal po valandos namo. Vaje, kokios įdomybės pas mus ant kiemo dedasi - net kelios specialiųjų tarnybų mašinos, - žmonės šurmuliuoja. Kad puolė jie ant tėvų rėkti. Lipam laiptais aukštyn - pasitinka mus stipri vandens srovė. Iš kur? Aišku iš mūsų buto... Kas darėsi mano tėvų piniginėje po to net sunku apsakyti.
Prisimenu aiškiai, kad išeinant aš "truputi" kranukus pasukinėjau... Iki šiol dėl to jaučiuosi ne tiek prikiaulinęs, kiek apsikvailinęs. Toks didelis pats sau atrodžiau tada, o toks žioplas...
