Frėja
Vieną vakarą laukėm tėčio grįžtančio iš darbo ir mama gamino vakarienę. Dirstelėjusi į šaldytuvą, pamatė, jog baigėsi pomidorų padažas. Na ir paprašė, kad nubėgčiau iki netoliese esančios parduotuvės jo nupirkti.
Buvau kokių 6 ar 7 metų velniškai pasiutusi mergaitė, kurį ne viską išgirsta, o jei ir išgirsta padaro savaip. Taigi, nors ir buvau drąsi, pritemus eiti iš namų buvo baisoka, tad išsiruošėme su metais vyresne seserimi, kuri buvo visiška priešingybė man- tyli ir drovi. Turiu paminėti, jog pas mus šeimoje pomidorų padažas buvo vadinamas tomatų padažu, arba tiesiog tomatais, tad ir mama prieš išleisdama mus dar kartą pakartojo- paimkit tomatų padažo.
Nuėjome iki parduotuvės ir sesuo pasakė , kad neis į vidų, o palauks koridoriuje. Kas man beliko, paėmiau pinigus ir įžengusi į parduotuvę išpyškinau:
- Duokit man automatų!
Už prekystalio stovėjusi "sovietinė" pardavėja pažiūrėjo nesupratusi:
- Ko tokių?
- Automatų - sakau.
- Kokių dar automatų?
Nesupratau , kaip ji nežino, ko man reikia. Dūriau pirštu į vitriną ir atšoviau:
- Taigi tų , kur ant lentynos stovi !
Tada jau susiprato ir neslėpdama šypsenos veide padavė man pomidorų padažą.
Tik išėjusi iš parduotuvės supratau kaip ir ko prašiau pardavėjos-septynių metų vaikas šaunamojo ginklo
Živilė
Kai dar buvau maža mergytė, gal kokių septynių metukų,
Mama sudėjo išskalbtus drabužius į mažą kibiriuką,
Davė man pridėjus skalbinių segtukų
Ir paprašė: "Išdžiaustyk lauke per pora minučių".
Bet nežinau, kas man užėjo,
O gal per karšta diena tiesiog tada atėjo,
Ėmiau aš šitą kibiriuką,
Išbėgau tiesiai į kiemuką,
Ir dainą sau betraukdama,
Žiūriu ups... Drabužių nebėra...
Tada tiktai atsitokėjau,
Ir pamačiau kur atėjau...
Šiukšlių konteinery drabužius iškračius
Stovėjau aš prie jo lyg ką pametus..
Supratus ką gi padariau,
lėkiau namo, verkiau, verkiau.
O mama tiktai pasakė,
Parnešk, kiekvienas turi ištaisyti ką pridarė.
Na ką, ir teko rinkt man drabužius
Iš konteinerio, už kurį buvau mažesnė perpus...
