Emigracija – viena iš opiausių problemų šiandieninėje Lietuvoje. Vis daugiau gyventojų palieka šalį dėl įvairiausių priežasčių. Statistikos departamento duomenimis, 2010 metais iš Lietuvos emigravo 83,2 tūkst. šalies gyventojų, tai yra 61,2 tūkst. daugiau nei 2009 metais. Ir visgi galime pasidžiaugti, jog 2011 metais emigrantų skaičius sumažėjo iki 53,9 tūkst. Tačiau šioje situacijoje kebliausia yra tai, kad didžiąją dalį Lietuvos emigrantų sudaro jauni žmonės. Juk jaunimas – valstybės ateitis, bet ar mūsų šalis turės tą ateitį, jei vis daugiau jaunuolių nebenori sugrįžti? Šiandien klausiu jaunų žmonių, kas juos paskatino palikti Lietuvą? Ar jie dar žada grįžti atgal bei kuo skiriasi gyvenimas Lietuvoje ir svetur? Gauti atsakymai beveik vienareikšmiai, deja, mūsų tėvynės nenaudai.
Viktorija (22 m.), jau beveik trejus su puse metų gyvenanti Jungtinėje Karalystėje (Londone)
Išvykau iš Lietuvos studijuoti, galima sakyit, visai atsitiktinai. Nuvežusi dokumentus bendrajam priėmimui į universitetus (po vidurinės baigimo), sumaniau užeiti į agentūrą, kuri dirba su užsienio universitetais, paklausti, ar dar galima ten stoti. Man pasakė, kad jeigu susitvarkau dokumentus per savaitę – galiu. Pabandžiau. Įstojau į specialybę, kuri mane labai domino ir kurios nėra (ar bent tada nebuvo) Lietuvos studijų programose.
Artimiausiu laiku grįžti neplanuoju, nes ieškau praktikos pagal specialybę ir galvoju tęsti studijas. Čia būdama pilnai save išlaikau, o ekonominė situacija Lietuvoje kol kas tikrai nieko gero nežada.
Tiesiog, manau, čia žmonės yra labiau atsipalaidavę, nors gyvenimo tempas gana greitas. Taip pat man labai patinka multikultūrinė atmosfera. Kasdien sutinki žmonių iš skirtingų pasaulio kraštų ir visi, atrodo, sutaria, lyg būtų viena šeima.
Arūnas (24m.), šiuo metu gyvena Olandijoje
Palikti Lietuvą privertė nesugebėjimas susirasti darbo, kurį dirbdamas galėčiau save išlaikyti. Baigiau ŠU anglų filologijos bakalaurą ir susidūriau su nekokia darbų situacija. Kai mane į magistrantūros studijas priėmė geras universitetas, pasitaręs su tėvais, nutariau išvažiuoti, nes taip padidinčiau savo šansus vėliau įsidarbinti Lietuvoje ar užsienyje.
Į Lietuvą grįžtu už mėnesio, apsigynęs magistro diplomą (komunikacijos ir informacijos mokslų). Jei nepavyks susirasti darbo Lietuvoje, būsiu priverstas išvažiuoti dirbti į kitą šalį. Turiu verslo idėjų, o jų įgyvendinimui reikalingos tam tikros pinigų sumos, kurias vargu ar galėsiu sutaupyti dirbdamas Lietuvoje. Į Lietuvą grįžtu kupinas dvejopų nuotaikų – viena vertus, emociškai visada yra gera tėvynėje, tačiau, kita vertus, mano potencialas čia gali būti neišnaudotas. Didžiausia baimė jaunam žmogui, skyrusiam daug pastangų ir finansinių išteklių mokslo vardan užsienyje, grįžus nerasti sau vietos. Tikiuosi, jog man taip neatsitiks.
Olandijoje žmonės labiau užtikrinti ir pasitikintys savimi. Jie visada turės darbo. Net žmogus, dirbantis nekvalifikuotą darbą, gali sau leisti keliauti po užsienį keletą kartų per metus, tikėtis po tam tikro laiko nusipirkti nuosavą būstą. Olandijoje žmonės laimingesni, labiau pasitiki savo šalimi ir nenori jos palikti.
Lina (24m.), dvejus metus gyvena Jungtinėje Karalystėje (Bostone)
Manęs tikrai niekas nevertė, tiesiog išvažiavau, nes norėjau užsidirbti pinigų. Kai baigiau mokslus, Lietuvoje prasidėjo krizė, nebuvo darbo, todėl teko palikti savo šalį.
Apie sugrįžimą tikrai dar negalvoju, nes man yra gerai šioje šalyje. Čia galiu ir pragyventi, ir susitaupyti. Gyvendama čia galiu sau leisti daug daugiau nei kad Lietuvoje.
Milda (23 m.), pusė metų gyvena Anglijoje (Lidso mieste, Jorkšyro grafystėje)
Bebaigdama bakalauro studijas, laužiau galvą, ar likti Lietuvoje, ar keltis gyventi su vaikinu į užsienį. Likau dar keliems mėnesiams Vilniuje, kol pasibaigė praktika portugalų ambasadoje (dabar jau uždarytoje), tačiau rimtų darbo ir karjeros pasiūlymų, deja, neatsirado. Tad viską darkart apsvarsčius pasiryžau keltis į Angliją. Esu jauna, įsipareigojimų valstybei nėra, trokštu keliauti, mano vaikino karjera Anglijoje klostosi puikiai. Be to, jau kelis metus draugavome per atstumą, tad tikrai norėjosi pagaliau gyventi kartu.
Apie grįžimą ir įsikūrimą Lietuvoje pagalvoju. Tačiau dar maždaug dešimt metų labai norėčiau pagyventi skirtingose šalyse, pasisemti naujos patirties, gerinti užsienio kalbų žinias. Nenoriu planuoti toli į ateitį – retai tie planai kada „išdega“. Tačiau norėčiau pridurti, jog kuo daugiau keliauju, tuo labiau patinka mūsų Lietuva!
Gyvenimas Anglijoje tikrai skiriasi nuo Lietuvos – pradedant architektūra ir baigiant bendravimo kultūra. Jorkšyras, deja, negarsėja nei ypatinga virtuve, nei stipria ekonomika, tačiau vietinis kalbos akcentas klaikumu garsėja visoje Britanijoje. Vienas labiausiai stebinančių dalykų yra tai, kad vietiniai britai nėra pratę taisyti sugedusių daiktų – gal jie nėra nagingi?
Vakarų kultūra juos pavertė nesąmoningais vartotojais. Pvz., nupirkti naują šviestuvą jiems lengviau nei pakeisti laidus senajame. Toks beatodairiškas pinigų švaistymas kiek šokiruoja, netgi žinant, kad elektronika čia gana pigi. Ir visgi, nepaisant visų keistenybių, norėdamas žmogus sugeba namus susikurti visur. Man širdį džiugina, kad ir čia galiu nusipirkti tikros juodos lietuviškos duonos ir taip būti vienu žingsniu arčiau namų.
Jordana (23 m.), jau trejus metus gyvena Graikijoje (Symi saloje)
Mane privertė palikti šalį tai, kad neįmanoma Lietuvoje išgyventi. Jei tėvai nepadeda, nesugebu net susimokėti už būstą ir jo patarnavimus, uždirbdama 600 litų. Kiek galima tėvams sėdėti ant sprando, laikas pačiai save išlaikyti. Pirmas mano išvykimas buvo studijų laikais. Man ten patiko esantis gyvenimas, papročiai ir žmonės daug šiltesni. Tad nusprendžiau nebūti didelė patriotė ir išvykti iš Lietuvos, nes iš patriotizmo nepavalgysi...
Artimiausiuose planuose tikrai nežadu grįžti. Jei nesiseks čia, tai tada važiuosiu į kitas šalis. Į Lietuvą grįžčiau tik tada, jei nerasčiau ką veikti kitur. Lietuvoje jaunam žmogui neįmanoma gyventi, ypač neturinčiam patirties.
Graikijoje, visų pirma, darbą yra lengviau gauti, nebūtina turėti patirties, jie kaip tik nori „šviežio“ žmogaus, kad išmokytų dirbti taip, kaip jiems reikia. Čia algos normalesnės, vidutines pajamas gaunantys žmonės gali gyventi gerai, leisti sau išvažiuoti atostogų į kitas šalis, nespausdami cento prie cento. Aš, gaudama vidutinį atlyginimą, čia galiu gyventi labai gerai, priešingai nei Lietuvoje. Skiriasi žmonių kultūra, tačiau, aišku, visokių žmonių yra ir čia, tačiau jų šiek tiek mažiau.
Edgaras (23 m.) , beveik ketverius metus gyvena Norvegijoje (Stavangeryje)
Išvažiavau užsidirbti pinigų, kad nusipirkčiau mašiną. Bet pagalvojau, kad nebenoriu atgal grįžti visam laikui, nes pamačiau, jog čia galiu nusipirkti daugiau nei automobilį. Lietuvoje gyventi linksmiau, bet viskas „suveržta“. Norvegijoj ne taip linksma, kaip Lietuvoj, bet viskas ranka pasiekiama.
Aurelija (24 m.), du mėnesius gyvena Anglijoje (Bedforde)
Palikau savąją šalį, nes atsibodo gyventi „nuo algos iki algos“, galvoti, kaip čia sutaupyti, ypač kai mokesčiai pradėjo kilti, o alga mažėti. Tiesiog supratau, kad jei nieko nesiimsiu, nieko ir neturėsiu... O visko taip norisi.
Žinoma, negaliu sakyti, kad nežadu grįžti, bet artimiausiu metu nematau savęs grįžtančios visam laikui į Lietuvą. Kodėl? Nes kol kas noriu išbandyti save čia, nes šiuo metu čia jaučiuosi laimingesnė.
Dar nesu čia taip ilgai, kad galėčiau papasakoti daug skirtumų. Bet čia žmonės laimingesni, malonesni, žymiai mandagesni. Kur tik benueini, tave pasitinka su šypsena. Žinoma, gal tai ir nenatūralu, bet daug maloniau matyti gal ir nenatūraliai laimingą veidą nei kasdien žiūrėti į šimtus surūgusių veidų. Taip pat skiriasi pragyvenimo lygis. Čia, priešingai nei Lietuvoje, yra protingas kainų ir atlyginimų santykis. Žinoma, suprantu, kad čia ne aukso kasyklos, niekas pinigų tau ant lėkštutės neatneš, bet čia bent matau, jog galimybių užsidirbti tikrai yra.
Inga (20 m.), mergina daugiau nei keturis mėnesius buvo apsistojusi Portugalijoje (Viana do Castelo)
Žaviuosi svečiomis šalimis, ypač šiltaisiais kraštais ir Lietuvą palikau dėl „Erasmus“ mainų programos. Norėjau įgyti nepriklausomo gyvenimo įgūdžių, patobulinti anglų kalbos žinias bei minimaliai išmokti dar vieną kalbą.
Taip, žadu grįžti atgal, nes mokymosi sutartis terminuota, pradėjusi mokytis Lietuvoje negaliu baigti studijų užsienyje. Bet jei būtų įmanoma, norėčiau studijas baigti svetur.
Visų pirma, Lietuva nuo Portugalijos skiriasi klimatu, gamta. Mane žavi kalnai, palmės, nuolat šviečianti saulė. Susidūriau su visai kitokia kultūra, žmonėmis. Didžiulį skirtumą pajutau tarp laisvalaikio praleidimo būdų Lietuvoje ir kitoje šalyje. Žmonės ten moka linksmintis, yra atsipalaidavę, geranoriškai nusiteikę, šilti. Miestuose daug įvairių renginių, švenčių. Taip pat pajutau kainų skirtumą (kadangi jų pragyvenimo lygis aukštesnis, kainos pagal vietinius atlyginimus pakankamai mažos). Iš esmės mane labai teigiamai veikė supanti aplinka (žmonės, architektūra, gamta, klimato sąlygos) ir tai, ko gero, didžiausias skirtumas tarp gyvenimo Lietuvoje ir svetur.
Taigi išklausėme aštuonių Lietuvoje gimusių jaunų žmonių nuomonių. Nesvarbu, kur jie gyventų – Anglijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Portugalijoje ar Graikijoje, skirtumas vienintelis – užsienyje žmonės laimingesni, nes jie gali dirbti, užsidirbti, keliauti, pramogauti.
Mano nuomone, viena iš didžiausių priežasčių, kodėl jauni žmonės palieka mūsų šalelę, yra ta, jog visi darbdaviai reikalauja patirties. Bet iš kur jaunam žmogui, ką tik baigusiam studijas, gauti tos „masiškai populiariosios“ patirties, jei niekas nenori priimti dirbti į savo kolektyvą? Tai lyg užburtas ratas, iš kurio ir stengiasi pabėgti mūsų broliai ir seserys. Pabėgti ten, kur noriai priima dirbti sumanų, iniciatyvų, kupiną idėjų jaunimą. Ten, kur popieriaus lapas, žymintis, jog kažkur ir kažkada atlikai praktiką, nebus didžiausias rodiklis.
Ieva Juodelytė
