1874 m. Bergeno nuziejus, esantis Norvegijos pietvakarių pakrantėje, paskyrė pirmąjį savo archeologą ir konservatorių, o šis, kaip paaiškėjo, ateities kartoms paliko žinutę, rašo news.artnet.com.
Žinutė butelyje rasta atliekant kasinėjimus
Nors Anderiui Lorange’ui tebuvo 28 metai, jis jau buvo žinomas dėl savo paieškų vikingų vietovėse visoje šalyje ir buvo iškasęs Raknehaugeno laidojimo pilkapį, esantį Oslo priemiestyje, dar 1869 m.
Naujai įdarbintas A. Lorange’as iš Bergeno išplaukė į Nordfjordeidą, kur planavo atverti didžiausią iš penkių laidojimo pilkapių ūkyje, vadinamame Myklebustgardenu.
Ten A. Lorange’as aptiko 30 metrų ilgio vikingų laivo, kuris buvo sudegintas prieš tūkstantį metų kaip dalis iškilmingo laidojimo ritualo, liekanas. Myklebusto laivas iki šiol išlieka didžiausias Norvegijoje rastas vikingų laivas.
Nors laivo dydis ir artefaktų kokybė rodė, kad jis priklausė IX a. vikingų karaliui, galiausiai buvo atkasta tik pusė vietovės. Vėlesniais dešimtmečiais atrasti gerai išsilaikę ir visiškai išlikę vikingų laivai nulėmė, kad Myklebustas beveik buvo pamirštas. Susidomėjimas atgijo tik 1990-aisiais, o 2019 m. Nordfjordeido laivadirbiai pastatė tikrovišką Myklebusto kopiją ir nuleido ją į fjordą.
Neseniai Bergeno universiteto archeologai grįžo dar kartą atkasti Myklebusto laivo – iš dalies tikėdamiesi, kad jis bus įtrauktas į Norvegijos preliminarų UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tyrėjai atlikdami kasinėjimus sužinojo, kad A. Lorange’as jiems buvo palikęs žinutę butelyje.
Butelyje – laiškas, vizitinė kortelė ir penkios monetos
Stikliniame butelyje A. Lorange’as buvo įdėjęs laišką, savo vizitinę kortelę ir penkias monetas. Laiške pateikiama oficiali kasinėjimų apžvalga – jų data, turinys ir tikslas.
„Pilkapis supiltas ant žuvusių vyrų. Jie buvo palaidoti savo laive kartu su ginklais“, – rašoma paliktame laiškelyje, taip pat nurodoma, kad kasinėjimai buvo atliekami 1874 metais.
Tačiau kitose savo laiško vietose archeologas buvo ne toks tikslus. Jo nurodytas vikingų skydų skaičius buvo klaidingas, o svarbiausias radinys – VIII a. bronzos indas, pavogtas iš Airijos bažnyčios ar vienuolyno – išvis neminimas.
„Tai rodo, kad nors A. Lorange’as buvo muziejaus archeologas, tikruosius kasinėjimus atliko visi vietiniai ūkio darbininkai. Tikriausiai jis nežinojo visų smulkmenų, kai įdėjo raštelį į butelį“, – sakė projekto vadovas Mortenas Ramstadas.
Dar viena klaida aptikta laiško pabaigoje, kur A. Lorange’as paliko žinutę, parašytą runomis – senoviniu alfabetu, vartotu germanų tautų prieš perimant lotynišką raštą.
Pasak M. Ramstado, senovinių runų ekspertams nepavyko išversti šio įrašo, ir galiausiai jie suprato, kad A. Lorange’as nemokėjo runų – jis tiesiog pažodžiai išvertė sakinį naudodamas vadinamąją „jaunesniąją“ runų abėcėlę.
Ant raštelio buvo parašyta ir „Emma Gade, mano mergina“ – 1877 metais jie susituokė.
Tai jau antras kartas, kai archeologai aptinka A. Lorange’o meilės laiškelius. 1939 m., vykdant pakartotinius Raknehaugeno kasinėjimus, tyrėjai rado dar vieną raštelį, skirtą Ingeborgai Heftye – moteriai, kuri vėliau ištekėjo už kito vyro.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
