„Nežinau net nuo ko pradėti... Prieš 14 metų atvykau į Norvegiją, pirmiausiai dirbau valytoja, tačiau nieko nelaukdama iškart ėmiau mokytis kalbos, nes mane domino norvegų kultūra, patys žmonės“, – pradeda apie save pasakoti iš Vilkaviškio rajono kilusi Kristina Ivanova.
Baigusi Vilniaus Gedimino technikos universitete finansinio vadovavimo studijas, atvykusi į Norvegiją Kristina taip pat ieškojo darbo pagal profesiją, todėl padirbusi valytoja, įsidarbino buhaltere. Pradirbusi apie dešimt metų vienoje įstaigoje, moteris pasakoja, kad jai pasidarė labai nuobodu, kadangi pati yra meniškos sielos asmuo, kuriam reikia bendravimo ir žmonių.
„Esu kūrybinga, todėl tas darbas pasidarė nuobodus, įkyrus, atrodė, kad viskas per tą patį. Netrukus ėmiau pradėti ieškoti ir kitų galimybių. Dėl atsiradusių nemalonių minčių kibau į rankdarbius, kurie mane ir atvedė į ten, kur dabar ir esu. Turiu savo verslą, atsidariau visai neseniai ir savo įstaigą“, – šypsosi K. Ivanova.
Nors moteris šiuo metu aktyviai užsiima nėrimu, pardavinėja jam reikalingas medžiagas ir įrankius, veda kursus norvegėms, tačiau iki to, kaip jaučiasi dabar, reikėjo praeiti nemažai išbandymų – skyrybas, depresiją.
Mama – policininkė
Nors moteriai dar tik 37 metai, tačiau, kaip ji pati tikina, jau yra sukaupusi nemažą patirties bagažą. Norvegijoje susiradusi ne tik darbą, tačiau ir vyrą, kartu su juo įkūrė namus, kuriuose šiuo metu gyvena augindama du vaikučius, Kristina aktyviai plėtoja neseniai įkurtą verslą bei vis dar dirba pavaduojančia kalėjimo prižiūrėtoja.
„Stavangerio regione, Vigrestade, kur gyvenu Norvegijoje mane pažįsta daug kas, gyvenu tikrai geroje visuomenėje, nes žmonės čia yra draugiški, esu pastebima ir dėl savo rankdarbių, man patinka tas dėmesys čia. Kalėjimo prižiūrėtojos darbą taip pat gavau, kai buvau pastebėta kaimyno, kuris man ir pasiūlė pabandyti, nes tuo metu ieškojo vasarai pavaduojančių darbuotojų, be to jis pats ten dirbo“, – pasakoja apie pasiūlymą tapti kalėjimo darbuotoja Kristina.
Ir pati nesitikėjusi savęs atrasti tokiame darbiniame posūkyje, moteris šiuo metu teigia, kad tokia veikla buvo tikras atradimas. Anot Kristinos, tuometinis jos vyras ne itin sureagavo į naują moters darbą, tačiau pretenzijas kėlė dėl pamaininio darbo.
„Kadangi tuomet per pastaruosius mėnesius vyko labai daug įvykių, tai vyras nelabai į naują darbą kreipė dėmesio, kad dirbsiu kalėjime. Jam nepatiko tik tai, kad manęs nebūdavo namuose, nes darbas buvo pamaininis, todėl jam tekdavo prižiūrėti vaikus. Dabar esu vieniša mama, todėl taip dirbti yra tikrai nepatogu, bet yra taip, kaip viskas turi būti. Gal kiti vyrai ir būtų kaip nors reagavę, bet tuo metu mano vyras tikrai nereagavo, kad dirbsiu vyrų kalėjime“, – pasakoja moteris.
Kristina juokiasi, kad labiausiai sužavėti darbu yra jos vaikai – Divina ir Rojus, kurių vardų inicialais ir pavadino savo naująjį verslą „DiRo“.
„Vaikai mane vadina policininke, nes visuomet pasiimdama iš darželio dėvėdavau uniformą. Apskritai, ta apranga man duoda daugiau pasitikėjimo, nes visada turi būti pasitempusi, ji įpareigoja. Tai vaikai džiaugiasi iš laimės, kad mama dirba policininke ir vos ne su visais blogiukais susitvarko, žinote, kokia yra vaikų fantazija. Aišku, nors ir paaiškinu, kad taip nėra, bet vis tiek, jiems ta uniforma primena mane kaip policininkę“, – juokiasi pašnekovė.
Kalėjime, kuriame kali įvairiausi nusikaltėliai moteris dirba beveik dvejus metus, o jos pareigos yra pavaduojančios prižiūrėtojos, nes tam, kad galėtų dirbti kaip pastovų darbą, Kristinai reikėtų baigti specialią mokyklą:
„Turėčiau baigti mokyklą, kad čia kalėjime gaučiau pastovų darbą. Šiais metais bandžiau į ją stoti, tačiau nepavyko, nes apskritai, ten daug kas nepatenka, nėra taip paprasta papulti, todėl bandysiu kitais metais, žiūrėsiu, kaip pavyks.“
Toks pamaininis darbas K. Ivanovai nėra palankus, nes pritrūksta laiko būti su mažais vaikais, kuriems vis dar reikia didesnio dėmesio, tačiau planų baigti specialią mokyklą – neatmeta.
Būti moterimi vyrų kalėjime
Kristina pasakoja, kad šiuo metu Nerbo mieste esančiame kalėjime, kuriame ir dirba, kali apie 140 kalinių, kurie yra teisti už įvairiausius nusikaltimus. Tarp nuteistųjų yra ir lietuvių. K. Ivanova yra ne vienintelė moteris dirbanti su nuteistaisiais. Pasak moters, mažumą darbuotojų sudaro vyrai:
„Vasarą dirbti į kalėjimą būna priimami ir policijos arba apsaugos studentai. Tam, kad čia galėčiau dirbti nepraėjusi specialios mokyklos, turėjau išklausyti savigynos ir arešto kursą, kaip reikia uždėti antrankius nesužeidus kalinio ir panašiai. O šiaip dauguma pas mus dirbančių darbuotojų yra moterys.“
Kaip ir kaliniams, taip ir darbuotojams yra privaloma laikytis tam tikros tvarkos. Pavyzdžiui, negalima dėvėti jokių papuošalų, būtina laikyti tolimesnį kontaktą.
„Suprantama, kad negali būti jokių asmeninių santykių su kaliniais. Kadangi daug darbuotojų yra moterys, tai turime elgtis adekvačiai, kad jie nesuprastų kažkokių klaidingų ženklų, nes yra tokių asmenų, kurie specialiai bando išprovokuoti mūsų dėmesį. Taip pat negalime jų be reikalo liesti, tarkime paplekšnoti per petį, duoti ranką sveikinantis, aišku, tos taisyklės yra kaip ir visur, tačiau turime su jais elgtis kaip su paprastais žmonėmis, nes jie išeis kažkada į laisvę ir turės mokėti bendrauti“, – aiškina Norvegijoje gyvenanti lietuvė.
Be to, Kristina bendraudama su kaliniais ne tik prižiūri tvarką, tačiau ir moko juos tam tikrų dalykų, pavyzdžiui, rankdarbių, kuriais užsiima ir pati:
„Neriame ir krepšelius, ir dar daug visokiausių rankdarbių. Jie yra patenkinti tokia veikla, nes džiaugiasi, kad gali po to padovanoti juos žmonoms, mamos, dukroms ir panašiai. O šiaip, dienos metu čia kalėjime būna įvairiausios veiklos, nes vieni eina į darbą, kiti eina į mokyklą, kiti dar kažko mokosi, ką nors veikia, užsiima, kad tos dienos eitų greičiau.“
Kaip šauksi, taip atsilieps
Sakoma, kad Norvegijos kalėjimai nuo kitų šalių kalinimo įstaigų skiriasi tuo, kad pasižymi didesniu žmogiškumu, kuomet kaliniams yra tarsi suteikiama antra galimybė apgalvoti, kuo nusikalto, mokytis iš savo klaidų pernelyg nenutolstant nuo gyvenimo laisvėje, kad išėję į ją galėtų lengviau integruotis. Dėl šios priežasties, itin svarbiu aspektu tampa ir darbuotojų elgesys su jais.
„Atmosfera kalėjime priklauso nuo elgesio. Aš manau, kad būdami čia, jie gyvena visai neblogai įvairiausiomis prasmėmis, nes nėra jokio smurto, su jais bendraujame gražiai ir mandagiai, nerodome savo emocijų, pykčio, nesidergiame vieni iš kitų.
Mano kaip darbuotojos tikslas būnant čia yra padaryti jų dieną gerą, pralinksminti, kartu bendrauti, kad nekiltų slogios ir liūdnos emocijos, nes būna taip, kad neseniai į kalėjimą papuolę nuteistieji labai greitai puola į depresijos rankas. Taip nutinka todėl, kad jiems būna viskas nauja, nepatirta, todėl pasitikdami juos turime būti su šypsena, motyvuoti. Visgi, nepaisant viso to bandymo taikiai bendrauti, pasitaiko ir nemalonių situacijų, kuomet būni pasiųstas ir ant trijų raidžių“, – šypsosi žavinga pašnekovė.
Moteris pasakoja, kad nors ir neteko niekada panaudoti arešto įrankių darbo metu, tačiau prireikė raminti įsismarkavusį tautietį, kuris buvo įsiaudrinęs. Kristina tikina, kad dažniausiai konfliktai kalėjime kyla dėl to, kad kaliniams neretai užeina pykčio priepuoliai, kuomet būtent tą pačią minutę jiems prisireikia ką nors gauti:
„Taip nutikus, visuomet bandai išsiaiškinti priežastį, išklausyti dėl ko tas konfliktas atsirado, nes visuomet bus išeitis ir bus galima susitarti. Galima sakyti, kad tie pykčiai čia kalėjime kyla todėl, kad visgi, jie yra sužaloti žmonės, turintys tiek gerų, tiek blogų minčių ir tas susikaupusias blogas emocijas jie išlieja ant mūsų.
Esant rimtam reikalui mes galime paspausti aliarmą ir tuomet situacijos valdyti ateina vyresnieji pareigūnai, bet dažniausiai problemas galime išspręsti žodžiu, bendraudami. Jeigu reikia nuvedame į vienutę, prireikus – rašomi raportai, bet šiaip, viskas dažniausiai išsisprendžia geruoju būdu.“
Anot Kristinos, ne tik sukilus konfliktinėms situacijoms, tačiau ir bendraujant kasdienybėje, svarbiausia yra su kaliniais kalbėti taip, kaip norėtum, jog jie su tavimi bendrautų. Todėl moteris stengiasi spinduliuoti gerą energiją.
„Jeigu aš su jais gerai bendrauju, tai ir jie su manimi gražiai. Jie jaučia, ar žmogus bijo, nebijo, nes yra protingi žmonės. Jeigu jaučia, kad gali tave išnaudoti, tai tuo ir naudojasi, bet jeigu tu pats laikaisi tam tikrų taisyklių, esi vietoje, tai jie tą puikiai supranta. Viskas priklauso nuo to, kaip tu pats parodai jiems, kokia yra tavo savigarba“, – teigia Kristina Ivanova.
Nors visiems kaliniams yra taikoma taisyklė, kad visi papuolę į kalėjimą yra lygūs, nes čia papuolę prasikaltę bet kokiu atveju, pasitaiko ir situacijų, kuomet vieni kaliniai yra engiami kitų daug labiau. Būtent taip yra su seksualiniais nusikaltėliais, kurie kitaip nei Lietuvoje, tačiau Norvegijos kalėjimuose yra atskirti vieni nuo kitų:
„Jie turi atskirą padalinį, nes kalėjime šiems asmenims yra grėsmė būti užpultiems tiek žodžiais, tiek fiziškai kitų kalinių – labai didelė. Tokių nusikaltėlių klausimu, kiti kaliniai yra labai agresyvūs, nors aš jiems ir bandau sakyti tai, kad nebėra svarbus nusikaltimas, kas ir kokį padarė, nes vis tiek yra visi papuolė į vieną ir tą pačią vietą – kalėjimą.“
Visgi, nors Kristinai ir patinka dirbti kalėjime, tačiau greitu metu moteris kels sparnus į naują veiklą ir dirbs viešbučio valymo skyriaus vadove.
„Turėsiu 3 pavaldžias darbuotojas ir tikiuosi, kad draugausime. Pas mane gyvenime tokie pokyčiai vyksta labai spontaniškai ir įvairiai, todėl dabar atėjo toks gyvenimo etapas, kad nuo kalėjimo prižiūrėtojos pereisiu prie vadovės. Tikiuosi, kad šias dvi veiklas ateityje bus galima derinti ir tarpusavyje“, – šypsosi Kristina Ivanova, kuri prieš 14 metų išvykusi į Norvegiją, ten ir pasiliko dėl stebinančios gamtos ir ją supančios visuomenės.
