Kūčios ir Kalėdos visus artimiausius ir mylimiausius sušaukia vienon pastogėn. Tomis šventomis dienomis būti kartu yra lygiai taip pat svarbu, kaip ir kiekvienais metais puošti šventinę eglę, kurios raibuliuojanti žaluma žymi metų sankirtą.
Nuo seno lietuvius vienijantis dalykas ir ant kasdienio, ir ant šventinio stalo yra duona. Parovėjiečiai Vytautas ir Milda Klepeckai, jau dabar belaukiantys į gimtus namus šventėms grįžtančių trijų vaikų, šalia duonos ant stalo visada padeda ir medaus indelį. Greta – keletą šaukštelių medun merkti ir gardžiuotis jo šiluma. Šis dieviškas maistas – lyg dar vienas jų šeimos narys, mat jie ne vieną dešimtmetį draugauja su bitėmis.
Ant parovėjiškių Klepeckų šeimos šventinio stalo visuomet būna padėta duonos, o šalia jos - medaus.
Stebuklingo padarėlio draugijoje
Vytauto ir Mildos namuose Parovėjoje nestinga ne tik medaus – rytą pakeitus vidudieniui, už lango šviesa taip ir palieka balzgano atspalvio, nors jau pats laikas įdienoti. Geriame kavą, kalbamės namų tyloje, esu raginama burnon dėti naminio obuolių ir varškės sūrio – šitaip bitininkų namuose tartum vaškas lydosi laikas. Vytautas, daugiau nei tris dešimtmečius užsiimantis bitininkyste, pasakoja, jog bitės jau ankstyvoje jaunystėje jam patiko. „Tik kad nežinojau, ką su jomis daryti. Pagaudavau jas, ir man jau atrodė, kad jos tuoj pat atneš medaus“, - droviai šypsosi jis.
Mažai, tačiau svariai kalbantis Vytautas yra kilęs iš Papilio, o ten, gimtinėje, ir prasidėjo svajos apie bitininkystę. Anot jo, nei tėvai, nei seneliai, nei giminaičiai šio amato nevystė, tad, norėdamas patenkinti savo smalsumą apie bites, tiesiog... atsivertė knygą. „Viskas prasidėjo nuo knygų. Pradžiamokslis buvo būtent iš jų. Dar besimokydamas paskutinėje Papilio mokyklos klasėje, pamenu, jau turėjau vieną bičių avilį. Dar vieną šeimą padovanojo šviesaus atminimo Papilio bitininkas Jokūbas Jankūnas, tris šeimas įsigijau pats. Man gelbėjo mano mama. Taip mudu ir pradėjome draugystę su bitėmis.“
O ar tik ne šie mieli padarėliai suvedė jį su Milda? „Oi, ne“, - juokiasi gražių namų šeimininkė. - Esu iš Švenčionių, baigiau medicinos mokslus, esu medicinos darbuotoja. Dirbau Vilniuje Santariškių ligoninėje, o Vytautas mane atsivežė į Biržų kraštą. Trumpai pagyvenę Papilyje, įsikūrėme Parovėjoje. Apie bitininkystę nieko neišmaniau, tačiau Vytautas turi retą savybę – moka sudominti tuo, kas jam pačiam patinka. Tad štai ir aš turiu savo pareigas mūsų bitininkystės ūkyje. „Bičių liga“ vyro paakinti susirgo ir kiti mūsų artimieji – štai ir sūnus bitininkauja, ir vyro sesuo, ir jos vaikai, ir mano brolis...“
Vytautas pagal išsilavinimą – tikras bitininkas. Dirbo juo keliuose kolūkiuose, o šiuo metu juodu su žmona tvarkosi savo bičių ūkyje. Anuomet pradėjęs vos nuo kelių šeimų, kurios vėliau liko gimtuosiuose namuose jo mamos, o paskui sesers globoje, dabar sakosi turįs apie tris šimtus bičių šeimų. Kad būtų aiškiau, priduria: „Vienoje šeimoje žiemą gyvena apie 20 tūkstančių bičių, vasarą – iki 80 tūkstančių. Viename avilyje – viena šeima. Mūsiškiai aviliai stovi 20 skirtingų vietų. Be to, bičių šeimos gyvena ne tik aviliuose, bet ir specialiose bitidėse, tai yra kilnojamuose vagonėliuose, kuriuos reikia pačiam sumeistrauti ir įrengti“.
Milda sako juokais vadinanti tuos vagonėlius „daugiabučiu“ – ir tikrai pro praviras duris tarsi ir matau korį ant korio, gelsvo medaus ašaras viena ant kitos; rodos, kad dabar tuščias kiemo pakrašty riogsantis tas „daugiabutis“ taip ir pilnas vasaros dūzgesio. „Labai dažnai pagalvoju, koks stebuklingas gyvūnėlis yra ta bitė... Šitiek prinešti gėrybių iš gamtos ant savo kojelių...“ - daugelį metų užsiimanti bitininkyste vis stebisi Milda.
Vienodo medaus nebūna
Bitės bitėmis, tai lyg ir poetiškoji bitininkystės dalis, bet dar yra ir nuolatinis nelengvas darbas – pačių bičių, avilių, bitidžių, korių priežiūra, medaus kopinėjimas ir sukimas. Be to, Klepeckų šeima dar lieja ir natūralaus vaško žvakes (tuo daugiausiai užsiima dukra), renka žiedadulkes, pikį, kulia bičių duonelę. Milda pasakoja: „Sukti medų – tai jau darbas mano ir dukters, kuri mielai atvyksta ir padeda. Noriai šiame procese talkininkauja ir Vytauto sesuo. Kopinėti medų – šeimos vyrų darbas. Bičių nebijau, bet kopinėti medaus nesu bandžiusi – mieliau dar šilto (ar žinote, kad ką tik iškopinėtas medus būna šiltas?) jo laukiu namuose prie medaus sukimo aparato. Seniau būdavo, kad iki ankstyvo rytmečio medų sukdavome, dabar gi, kai kiekvienas procesas turi savo specifinę techniką, medaus sukimas užima kur kas mažiau laiko. Bet vis tiek tas darbas užsitęsia iki nakties. O dar reikia ir tarą medaus pilstymui paruošti. Taip pat mielai renku žiedadulkes - tai puikus vitaminas. Aš pati kiekvieną rytą pradedu nuo šaukšto medaus ir puodelio kavos.“
Klepeckai kasmet medų kopinėja ir suka tikrai ne vieną kartą. Vytautas pasakoja, kad bitelės, jeigu tik pasitaiko šiltas ankstyvas pavasaris, aviliuose ilgai nesnaudžia – apsižvalgyti išskrenda dar kovą, o jau po to, pražydus pienėms, šalpusniams ir karklams, vadinamiesiems „kačiukams“, pradeda dirbti. Pats pirmasis metų medus – „kačiukų“. Vasarą, be abejo, iš liepų, dobilų, rapsų, aviečių... Rudenį – iš dobilų atolų, grikių. Pastarasis, beje, turi itin specifinį aštroką kvapą, kuris ne visiems yra priimtinas.
„Kai tik sukame grikinį medų, visas kiemas jais kvepia. Medų, surinktą iš grikių, ir iš spalvos, ir iš kvapo atpažinti galima net iš tolo. Beje, jis – vienas sveikiausių. O apskritai tai kiekvieno sukimo medus yra skirtingas – turi vis kitokį prieskonį. Būna, pradeda kvepėti mėtomis. Vienodo skonio medaus niekuomet nebūna“, - patirtimi dalijasi M. Klepeckienė.
Ilgamečio bičių draugo Vytauto klausiu, ką gi bitininkai veikia žiemą, kai bitės ilsisi, o medus jau visas išsuktas ir savo valgytojų laukia stiklainiuose? O, Vytautas sako, darbo ir tada nestinga – ankstyvą rudenį reikia spėti bites pamaitinti žiemai, o šaltuoju metų laiku medunešio sezonui būtina paruošti avilius, bitides, korius – jie juk irgi reikalauja meilės ir priežiūros.
Šviežiai išsuktas medus tiesiog prašyte prašosi į geras rankas – Klepeckų produkcija keliauja į keletą didelių gamyklų, savo gamyboje naudojančių medų, taip pat nemenka dalis pasiekia ir užsienį. „Štai, - kalba Milda, – kalėdinių žvakių jau dabar nebeturime. Kas mus žino, kelią visuomet randa į mūsų namus. Žmonės pageidauja ne tik medaus, bet ir kitos produkcijos.“
O Vytauto dar paklausiu, ar per tuos kelis dešimtmečius pievose su bitėmis yra tekę patirti jų geluonį. „O kaipgi! Kiekvieną kartą iš medaus kopinėjimo grįžtu nors šiek tiek sukandžiotas. Kuo labiau bičių bijai, tuo daugiau jos gelia. Tokie jau padarėliai - viską jaučia. Medaus kopinėti negalima per ilgai – bitėms patinka saikas.“ Tai šitiek daug prikalbėjom, o vidudienis taip ir liko paskendęs balzganose užuolaidose. Atsisveikinant mane dar palydi Vytauto žodžiai, kad be bičių dabar jis jau nei mokėtų, nei norėtų gyventi. Šypsodamasi jam pritaria ir Milda.
Aja Varnaitė
