Vilnietė ragina pasimokyti iš jos klaidos: išplitusios pūslės ant odos pranašavo ligą

Kur nors sutikęs Neringą Butkutę, nė nepagalvotum, kad ši jauna mergina visai neseniai kovojo su depresija ir vis dar bando susidraugauti su bipolinio sutrikimo diagnoze. Įvairios ją gyvenime užplūdusios problemos kankino ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai – mergina numetė daug svorio, ištisas paras negalėdavo užmigti, o jos kūną buvo nusėjusi pūslelinė.

Tąkart ilgą laiką negalėjusi pripažinti, kad turi psichologinių problemų, Neringa šiandien atvirai apie jas kalba norėdama parodyti, kaip svarbu nebijoti kreiptis pagalbos.

Vilniuje gimusi ir užaugusi Neringa šiuo metu yra psichologijos studijų trečiakursė Vilniaus universitete. Studijos merginai šiuo metu patinka ir teikia džiaugsmą tačiau dar prieš penkerius metus mergina papildomo stojimo metu buvo įstojusi į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) medicinos studijas.

Mergina pasakoja, kad iš pradžių ji jautėsi motyvuota ir studijos ją žavėjo. Tačiau ilgainiui ėmė jausti didelį stresą ir nuovargį, jai trūko šeimos bei draugų ir Kaunas atrodė labai svetimas. Stresas ėmė veikti ne tik jos psichologinę būseną, bet ir kūną.

„Man per dvi studijų savaites nukrito 8 kilogramai, nors mano valgio režimas nebuvo griežtas. Valgiau sočiai ir dažnai, nesilaikiau jokių dietų. Naktimis visiškai negalėdavau užmigti ir galiausiai mano kūną nusėjo stresinio pagrindo pūslelinė. Ji išplito ne tik ant lūpos, bet ir ant smakro, kojų, rankų, pilvo, tarp krūtų, per visą žandikaulį…“, – prisimena mergina.  

Kreipėsi pas psichiatrą

Tuo metu jos gyvenime dėjosi daug įvairių dalykų, todėl problemos ėmė stipriai slėgti pečius ir Neringa nusprendė pasiimti akademinių atostogų: „Studijuodamas mediciną, turite atiduoti visą save. Yra žmonių, kurie ne tik sugeba mokytis tokį sunkų mokslą, bet dar ir dirba ar savanoriauja.  Man nepavyko. Aš neturėjau tiek jėgų, panašu, kad pečius slėgė ir kitos gyvenimiškos patirtys ir aš tiesiog neatlaikiau emocinio krūvio.“

Mergina pasakoja, kad LSMU akademines atostogas suteikia tik dėl 3 priežasčių: rimtos ligos, artimojo slaugos arba nėštumo. Kadangi mergina nė vieno iš šių reikalavimų neatitiko, ji nusprendė kreiptis į psichiatrę, tikėdamasi gauti „bilietą“ akademinėms atostogoms ir taip nors metams laiko atsitraukti nuo studijų.

REKLAMA

Tąkart apsilankiusi pas specialistę, Neringa pirmą kartą išgirdo diagnozę, kurios ilgą laiką negalėjo pripažinti, – jai buvo nustatyta gili epizodinė depresija.

„Kai kreipiausi į psichiatrę, ji jau tuomet pažymėjo, kad galimai turiu gilią epizodinę depresiją ir iškart man skyrė gydymą.  Bet aš tai neigiau ir negalėjau to pripažinti.  Sunku pripažinti, kad tau „su galva negerai“, – šypteli mergina. – Šis apsilankymas buvo vienkartinis ir, nors buvome susitarę dėl kito vizito, aš tiesiog nenuėjau.“

Išgyvenimai lydėjo nuo vaikystės

Ir nors iš pradžių mergina ilgą laiką negalėjo pripažinti savo problemų ir blogos savijautos priežastimi laikė studijų metu patirtą stresą, ji sako supratusi, kad bėda slypėjo daug giliau ir dėl to nebuvo kaltas tik nuovargis:

„Iš tiesų mano neurotiškumas išlindo gan anksti, esu dirgli ir jautri, buvau linkusi daug ką apmąstyti ir tikėtina, kad taip buvo visada, nuo pat vaikystės. Tai daug kur kišo koją, net ir mokykloje bendraujant su vaikais ir su vyresniais. Visada buvau karštakošė ir linkusi manyti, kad tokios yra mano charakterio savybės ir tiesiog reikia prie to prisitaikyti.

Šiek tiek rimtesnės problemos prasidėjo, kai anapilin išlydėjau savo senelį, kuris sunkiai sirgo. Su juo augau visą vaikystę ir jis buvo tas žmogus, kuris išmokė pirmų „poterių“, pasakyti ačiū, į vyresnius kreiptis „jūs“.

Jis buvo didžiausias autoritetas mano gyvenime ir, žinoma, kai jis išėjo, gyvenime viskas susijaukė. Kai pradėdavau svajoti apie dalykus, kuriuos norėjau, kad jis dar pamatytų, ėmiau jausti kažkokį keistą nerimą, kuris prasidėdavo grynai nuo tų prisiminimų.“

Paskyrė medikamentinį gydymą

Mergina pasakoja, kad pasiėmusi akademinių atostogų, ji nusprendė išvažiuoti padirbėti į Kiprą ir ten tarsi atvertė naują gyvenimo puslapį. Po kelių mėnesių ji grįžo ir, galiausiai, metė studijas bei įsidarbino bare, nes norėjo pati save išlaikyti.

REKLAMA

Darbas, anot Neringos, jai iš tiesų patiko tačiau ilgainiui mergina ėmė pastebėti, kad nelabai sutaria su personalu, o darbas naktimis atsiliepė ir sveikatai. Prie prastos savijautos, jos teigimu, prisidėjo ir po kurio laiko išgyventas išsiskyrimas su vaikinu.

„Tai buvo labai toksiški santykiai, kurie tęsėsi beveik metus ir šalia savęs aš visą laiką turėjau labai neempatišką žmogų. Galiausiai mes išsiskyrėme ir aš dėl to labai pergyvenau. Buvimas santykiuose su netinkamu žmogumi dar labiau sužalojo ir paskatino labiau susimąstyti apie savo sveikatą“, – sako Neringa.  

Mergina pasakoja, kad dar santykių metu ją ėmė varginti emocinės iškrovos, kurias ji prarėkdavo, praverkdavo ir retsykiais net bandydavo sukelti sau skausmą: „Aš save visą laiką labai nuvertinau tiek šeimos, tiek draugų akyse. Piktybiškai išsikraudavau per pykčius, rėkimus, kaltindama žmones nebūtais dalykais, neadekvačiai reaguodama į daugelį situacijų.

Juodžiausiais momentais norėjau dingt nuo žemės paviršiaus. Nutraukus santykius pradėjau lankytis pas tą pačią psichiatrę, pas kurią pirmą kartą ėjau, sąžiningai gėriau vaistus, lankiau grupinės psichoterapijos užsiėmimus, kurių metu labai daug supratau. Gydytojai pavyko vaistus pritaikyti iš pirmo karto, kas retai pavyksta.

Aišku, buvo sunkus pirmas mėnuo: galvos svaigimas, pykinimas, visas kūnas išsipūtęs. Tai buvo ne tik psichologinis, bet ir fizinis pokytis. Priaugau daug svorio. Bet vaistai man vienareikšmiškai padėjo. Aš niekada nebuvau prieš vaistus, buvau tik prieš tą faktą, kad esu ta, kuri negali nė dienos be tablečių.“

Vargino bipolinis sutrikimas

Ilgainiui ji ėmė pastebėti labai svyruojančias savo emocijas ir, apie tai papasakojusi psichiatrei, išgirdo, kad galimai ją vargina ir bipolinis sutrikimas: „Tai tokia būsena, svyruojanti tarp manijos ir depresijos. Aišku, aš tokią mintį iškart numečiau. Buvo momentų, kai viskas atrodydavo gerai ir maniau, kad aš tiesiog prisigalvoju.

REKLAMA

Svarsčiau nutraukti vaistus ir terapijas, bet praeidavo kokios kelios savaitės ir vėl būdavau žemės šliužas“, – sako mergina, pridurdamas, kad vis dėlto po kiek daugiau nei vienerių metų medikamentinio gydymo, savo valia nusprendė vaistus nutraukti, nes pajuto pagerėjimą.

„Žinoma, tai nutiko, kai man atrodė, kad viskas gyvenime labai gerai. Pačioje pradžioje turėjau labai stiprią nemigą, galėjau nemiegoti 2–3 paras, kas iš esmės žmogaus organizmui yra pavojinga.

Gėriau labai stiprius vaistus miegui, kuriuos išgėrus po 10 minučių tiesiog atsijungdavau nutirpusiomis galūnėmis. Su laiku mano geriamų vaistų dozė vis didėjo ir didėjo. Supratau, kad aš geriu gana rizikingą jų dozę, nes galbūt mano sutrikimas nėra toks stiprus lyginant su tuo, kam tie vaistai iš tikro yra skirti.

Aš gerdavau vaistus nuo šizofrenijos, nors ja nesirgau. Ir nutiko taip, kad aš vieną kartą tiesiog pamiršau juos išgerti ir vis tiek puikiai išmiegojau visą naktį. Kadangi mano visos juodos dienos prasidėdavo nuo nemigos, man tai buvo kabliukas, kad man jau geriau.“

Jaučiasi geriau

Taip be jokių medikamentų Neringa gyvena jau daugiau nei metus laiko. Ji neslepia, kad būna ir sunkių dienų, tačiau dabar ji daug geriau supranta savo savijautą ir dėl to gali lengviau susitvarkyti su iškylančiomis emocijomis. Šiandien, kalbantis su ja, mergina pripažįsta, kad nors gilią epizodinę depresiją pavyksta įveikti, ji gali bet kada sugrįžti, nes su bipoliniu sutrikimo iššūkiais tenka susidurti kasdien. 

„Kai baigiau grupinės psichoterapijos kursą, aš kurį laiką nesikreipiau pagalbos. Tačiau kai pajausdavau, kad ateina laikas, kai mane pradeda pilti šaltas prakaitas, kreidavausi pas kitą terapeutą, kuris nereikalauja jokio atlygio ir mes tik susirašinėjame laiškais. Ir dabar aš jam parašau tik tada, kai jaučiu, kad man labai blogai, nesusirašinėjame kasdien.

Taip savo emocinę savijautą palaikau jau virš vienerių metų. Būna dienų, kai užeina isteriški verkimai ir rėkimai, bet čia turbūt kiekvienam žmogui yra natūralu, kad užklumpa tokie momentai. Tik aš žinau, kad tokius patirsiu visą savo gyvenimą.“, – sako pašnekovė.  

REKLAMA

Stipriai paveikė artimojo alkoholizmas

Pasakodama apie savo problemas mergina pripažįsta, kad jos savijautą ilgą laiką stipriai veikė ir artimojo priklausomybė alkoholiui. Todėl mergina atvira – įveikti depresiją ir kitas problemas ji stengėsi ne tik dėl savęs, bet ir norėdama įrodyti šeimos nariui, kad pasiryžus galima įveikti visus gyvenimo sunkumus:

„Per tą visą terapinį laiką, kai savęs ieškojau ir bandžiau susipažinti su savo kūnu ir mintimis bei suprasti, kaip jis veikia, suvokiau, kad mane labai stipriai veikia artimojo alkoholizmas. Buvo laikų, kai tėtis buvo labai susitvarkęs, bet tas blogas įprotis dar neatsitraukia taip, kaip aš norėčiau.

Nesakau, kad mano tėčio būsena labai bloga, tačiau tai manyje iššaukia pyktį ir nerimastingumą. Kai jis būna išgėręs, atrodo, kad pametu žemę po kojomis. Aš visada labai rūpinausi jo savijauta ir buvo sunku suvokti, kad nieko negaliu padaryti.

Kol žmogus nenorės pasikeisti pats, aš negalėsiu jam padėti. Tikriausiai mano kova su problemomis visada buvo tylus palaikymas ir parodymas, kad „jeigu aš galiu, tai gali ir tu.“

Bando susidraugauti su liga

Pasakodama apie tai, kaip jai šiuo metu sekasi susitvarkyti su emocine savijauta, Neringa džiaugiasi, kad jos gyvenime atsirado vaikinas, su kuriuo ji puoselėja romantiškus santykius ir kuris pasiruošęs būti šalia jos, net tuomet, kai jos gyvenimas slysta iš po kojų.

„Nėra labai lengva stebėti, kaip savo pykčiu ar bloga nuotaika užkrečiu šalia esantį. Ir nesakau, kad dabar viskas yra lengva ir mes vienas kitą 100 proc. suprantame. Tačiau aš matau labai didelį žmogaus norą būti šalia ir mes stengiamės vienas kitą suprasti. Jaučiuosi saugesnė, ramesnė, didžiąją laiko dalį turiu atramą, į kurią galiu atsiremti.“

Paklausta, ką norėtų palinkėti tiems, kurie nedrįsta kreiptis psichologinės pagalbos ir bijo kalbėti apie savo problemas, Neringa tvirtai atsako – svarbiausia stengtis susidraugauti su savo liga, o ne nuo jos bėgti ar gėdytis.  

REKLAMA

„Nors tai ir yra draugystė, kurios tu niekada nenorėjai, turi su liga susidraugauti ir žinoti, kada jai ko nors reikia“, – pasakoja mergina, atkreipdama dėmesį į tai, kad liga jai suteikė ir svarbių gyvenimo pamokų: „Man tai leido atsirinkti tikrus žmones mano gyvenime, kas yra brangiausia dovana, kurią kada nors galėjau gauti.

Aišku, yra labai sunku susipažinus su kitais žmonėmis apie savo ligą nepasakyti iš karto. Todėl aš visada jaučiu pareigą kitą žmogų informuoti, nes čia tas pats, kas, pasikvietus kitą žmogų į svečius, paklaustum, ar jis nealergiškas šunims, nes tu turi augintinį.

Tam pasakau ne tam, kad ką nors išgąsdinčiau. Tiesiog pranešu, su kuo miegu, o miegu su šiomis problemomis“, – šypteli ji ir priduria: „Žmonės labai dažnai bijo to, ką pagalvos kiti, tačiau kalbėtis yra būtina.

Nekalbu apie būtiną kreipimąsi pagalbos pas psichoterapeutą ar panašiai, bet reikia kalbėtis su aplinkiniais. Mūsų psichologijos dėstytoja vieną kartą paklausė: „kiek reikia psichologijos studentų, kad pakeistum lemputę?“ O atsakymas toks: „lemputė turi norėti pasikeisti pati.“ Tik liūdniausia, kad lemputė pasikeičia tada, kai ji perdega, būtų gerai, kad tai nenutiktų.“


Rašyti komentarą...
n
nu
2021-03-03 14:36:18
Pranešti apie netinkamą komentarą
dabar dauguma depresuoti ir tt
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų