Rapolas Tamošiūnas
Atšalus orams medikai pataria užkrimsti ko nors aštraus ir šildančio organizmą. Dažnas renkasi imbierą ir pamiršta, kad Lietuvoje nuo seno auga krienai, kuriuos mūsų senoliai vertino už daugelį puikių savybių.
Krienų tėvynė – Pietryčių Europa. Viduramžiais Vokietijoje krienai jau buvo auginami kaip daržovė. Dabar krienai vertinami visose pasaulio šalyse.
Krienai, pasak agronomės Joanos Giedraitytės, labai tinka prie žuvies, kiaušinių ir šaltų mėsos užkandžių. Krienų dedama ruošiant salotas su burokėliais arba obuoliais, gaminant aštrius padažus. Krienų lapų arba šaknų dedama konservuojant arba marinuojant agurkus ir kitas daržoves. Mūsų šalies fitoterapeutai jau seniai rekomenduoja imbierus keisti krienais, nes jie auga mūsų geografinėje zonoje, todėl labiau tinka mūsų organizmui.
„Krienai yra vertinga daržovė, tačiau neauginkite jų daržo viduryje, nes juos nukasus iš likusių dirvoje smulkių šaknelių jie greit atžels. Jei norėsite toje vietoje auginti ką nors kitą, juos bus sunku išnaikinti, – perspėjo agronomė. – Krienams skirkite nuošaliausią vietą. Tą žemės plotelį giliai įdirbkite ir patręškite organinėmis bei mineralinėmis trąšomis. Tik tada jie, kaip ir kitos šakniavaisinės daržovės, užaugins dideles ir sultingas šaknis.“
J.Giedraitytė patarė maistui krienų šaknis kasti vėlai rudenį, po šalnų. Galima vartoti ir laukinių krienų šaknis, tačiau, anot pašnekovės, jos būna šakotos, kietos ir daug prastesnio skonio.
„Sodinimui krienų šakneles paruoškite rudenį. Tinka 0,8–1,2 cm storio šaknelės, nupjautos nuo storesnių maistui skirtų šaknų. Šakneles supjaustykite 15–20 cm ilgio gabalais, sudėkite į dėžutę sluoksniuodami su smėliu arba durpėmis, ir padėkite rūsyje. Pavasarį ant krienų šaknelių išauga daug pumpurų. Prieš sodindami palikite tiktai viršutinius pumpurus, o kitus pašalinkite“, – aiškino J.Giedraitytė.
Į dirvą krienai sodinami anksti pavasarį, šalpusniui pražydus. Storesnis šaknelių galas turi būti viršuje. Sodinti reikia įstrižai (45° kampu), tarp augalų paliekant 70 × 30 cm tarpus. Sodinama tokiu gyliu, kad virš šaknies galo būtų 2–4 cm storio žemės sluoksniu. Pasodinus būtina palaistyti. Lapams išaugus iki 15–20 cm aukščio, krienus reikia kaupti.
Faktai
Krienai išskiria daug fitoncidų, todėl turi antimikrobinių savybių. Turistinėse kelionėse arba neturint šaldytuvo, maisto produktai geriau laikysis, jeigu juos pabarstysime smulkintomis krienų šaknimis. Krienų šaknyse gausu vitamino C, mineralinių medžiagų (natrio, kalcio, kalio, magnio, fosforo, geležies), angliavandenių, riebalų. Specifinį krienų kvapą lemia juose esantis gliukozidas sinigrinas.
Ypatingos krienų savybės
Nustatyta, kad vandeniu praskiestos krienų sultys gydo gastritą, bet tik tada, kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas.
Liaudies medicinoje krienai vartojami šlapimo išsiskyrimui skatinti sergant vandene, šlapimo pūslės akmenlige, podagra, reumatu. Sušalus ant kelių ir pėdų dedami karšti krienų kompresai. Šaknų košelė arba antpilas gydo pūlines žaizdas, ausų uždegimą. Vandeniu praskiestos krienų sultys tinka burnai ir gerklei skalauti prasidėjus gleivinių uždegimui arba anginai, nes krienuose yra lizocimo, kuris veikia kaip baktericidas.
Ant veido sumažės šlakų ir pigmentinių dėmių, jeigu jį valysime tarkuotų krienų šaknų vandeniniu antpilu arba krienų trauktine.
