Jau netrukus ne tik kitos pasaulio šalys, bet ir dalis lietuvių minės ne tik Visų šventųjų dieną bei Vėlines – jų išvakarėse nepraleis progos atšvęsti ir Helovino. Tik, kaip pastebi A. Valkauskas, daugelio paklausus, ką jie tądien švenčia, nedaugelis galėtų atsakyti.
Helovinas – žaidimas su dvasių pasauliu
Kunigo teigimu, net žengimas į dvasių pasaulį „juoko formoje“ yra pavojingas ir gali atnešti nemalonių pasekmių.
„Nuo XIX amžiaus tai pasidarė satanistinė šventė – slapta ar ne visai slapta, arba pusiau vieša – ir kurią išpopuliarino. Iš tikrųjų dabar visas tas žaidimas yra kas? Krikščioniškai žiūrint, jis vyksta prieš Visų šventųjų šventę, išvakarėse, ir tame visame veiksme vyksta, sakykime, tarsi dvasių gąsdinimas, tarsi persirengimas.
Bet žiūrint dvasine prasme, tai yra visiškai negeras dalykas, nes tu tarsi žaidi su dvasiomis, t. y. tarsi įsikūniji. Visi įsikūnijimai turi tam tikrą savo svorį ir paskui – tam tikras neigiamas pasekmes“, – sakė A. Valkauskas.
Dvasinis pasaulis mums gali atrodyti kaip juokas ar pramoga, tačiau „dvasinis pasaulis į mus žiūri labai rimtai ir todėl mūsų gestai, mūsų veiksmai, mūsų žodžiai ar tai, ką mes padarome, yra tarsi įėjimas į tam tikrą kontaktą“. Kunigas pabrėžia – tokio kontakto nereikėtų ieškoti, o geriausia – kategoriškai vengti.
„Piktoji dvasia nėra džentelmenas – vieną kartą jį pasikvieti ir jis gali visą gyvenimą nuo tavęs nebeatstoti, kol nepradėsi normaliai melstis“, – pridūrė Ruklos įgulos vyresnysis kapelionas.
Egzorcistams keliami keturi reikalavimai
Dvasios „neatstojimas“ gali pasireikšti įvairiai: prasta savijauta, įvairiomis susižadinusiomis aistromis, bloga nuotaika. Kuo toliau einama, tuo labiau nyksta riba iki apsėdimo – piktosios dvasios poveikio erdvės.
A. Valkauskas – ilgametę patirtį sukaupęs egzorcistas, savo akimis matęs ne vieną apsėdimo ir piktosios dvasios išėjimo atvejį. Tinklalaidėje jis paaiškino, kad egzorcistams keliami keturi reikalavimai:
„Kad nebūtum per daug jaunas, kad turėtum pakankamai mokslų, kad būtum išsilavinęs teologiniuose moksluose, kad nebūtum lengvatikis – visur nematytum piktosios dvasios. Ir taip įdomiai pasakyta: kad būtum integralaus gyvenimo. Ką reiškia integralus gyvenimas? Reikėtų sakyti – švento gyvenimo, kad nebūtų skirtumo tarp to, kuo tu tiki, ir to, ką darai.“
Dažniausiai vaizdą, kaip atrodo apsėstas žmogus ar kaip vyksta egzorcizmas, susidarome iš filmų. O kaip yra realybėje?
„Visai paprasta iš tikrųjų – tai malda. Paprasčiausiai pasimeldi už žmogų, bet ta malda yra su autoritetu. <...> Įvyksta malda ir į tą maldą reaguoja tas, kas sėdi žmogaus viduje – ta dvasia reaguoja“, – kalbėjo A. Valkauskas.
Apsėdimų atvejus prisimena iki šiol
Paprašytas pasidalinti įsimintiniausiais atvejais, A. Valkauskas prisimena 2005–2006 metus, kai į Ruklos koplyčią su šeima atvyko jaunas vyras, virš 30 metų, iš Jonavos rajono, ne kartą bandęs žudytis. Sukalbėjus maldas, tarsi vidumi pajautė – kad ir kas užėmęs vyro kūną, jo dar nepaliko.
„Man viduj paraginimas – tiesiog labai nuoširdžiai tą žmogų paimk, uždėjęs ranką palaimink ir nuoširdžiai, su meile pasimelsk. Ir tada prasidėjo būtent tai, kaip kartais mėgsta parodyti filmuose. <...>
Jis taip pradėjo skėsti rankas ir augti mūsų akyse. Ką reiškia augti? Jis iš tikrųjų neaugo, bet pakilo per sprindį nuo žemės. <...> Krūtinė išsipūtė ir jis pradėjo ne rėkti – mauroti pradėjo“, – prisiminė egzorcistas.
A. Valkauskas sako tuo metu galvoje atsiradus dviem mintims: akis užtraukus tarsi miglai, atrodė, kad tuoj praras sąmonę, tačiau kartu kilo smalsumas – iš kur žmogus gauna tiek oro, kad galėtų taip nepertraukiamai mauroti ir staugti.
Staiga, aptilus maurojimui, vyras, nusileidęs ant žemės, it balerina atsistojo ant pirštų galų ir ištarė: „Mes buvom susitikę. Aną kartą tu nugalėjai, bet dabar aš nugalėsiu.“ Šiuos žodžius vėl nulydėjo maurojimas. Galiausiai nugalėjo šviesa.
Kalbėdamas apie egzorcizmus, A. Valkauskas pažymi, kad piktoji dvasia nepakenčia meilės santykių – tačiau ne tokios meilės, kaip ją suprantame, o atsakomybės įgyvendinimo pagal Dievo mokymą. Todėl egzorcizmo metu maldas turi kalbėti santykyje su Dievu esantis asmuo, kuriam rūpi žmogus, už kurį meldžiasi.
Apsėstieji, jo teigimu, kalba įvairiomis kalbomis ir ne kartą jam yra uždavę klausimą: „Kodėl tu stengiesi? Kas jis tau – brolis, sesuo?“
Du žodžiai gali išduoti apsėdimą
Egzorcizme dalyvauja ne tik apsėstasis ir kunigas, bet ir artimieji – ir dėl juridinių priežasčių, ir tam, kad žmogus neliktų vienas.
Pasakodamas apie egzorcizmų subtilybes, A. Valkauskas paaiškino ir vieną skiriamąjį ženklą, kaip atskirti, ar žmogus iš tiesų apsėstas:
„Aš nemoku to nupasakoti, nes viskuo ten trankosi, daužosi. <...> Rišti nereikia, kaip rodo filmuose. Pasakai: „Jėzaus vardu“, – iš tikrųjų, piktoji dvasia nieko nebijo, išskyrus Jėzų. Ir nieko daugiau nereikia – pasakei „Jėzaus vardu“ ir klauso.
Čia įdomiausia ir yra. Kartais klausia: kaip psichinį ligonį atskirti nuo apsėsto žmogaus? Jeigu pasakysi sergančiam žmogui, kad, tarkim, to ir to nedarytų, jis vis tiek darys savo. O jei pasakysi tam, kur sėdi piktasis: „Jėzaus vardu pasakiau taip ir taip“, – jis anksčiau ar vėliau paklūsta.“
Bekalbėdamas apie vingrybes, egzorcistas prisimena dar vieną įsimintiną atvejį iš savo praktikos, kai jaunas vyras, supykęs ant tėvų, internete radęs ir atsispausdinęs sutartį su velniu, ją pasirašęs sudegino.
A. Valkausko teigimu, po šio įvykio prasidėjo keisti reiškiniai: jis įeidavo į transą, nesąmoningai važiuodavo į kapines, kur vartydavo paminklus, o pabudęs atsibusdavo griovyje apversto kryžiaus forma.
Pusantrų metų, po kartą per savaitę trukusių maldų, galiausiai laimėjo šviesa. Paklaustas, kaip suprasti, kad piktoji dvasia jau apleido kūną, kunigas išskyrė kelis požymius:
„Žmogus gali suprasti, kad štai – baigėsi, manęs niekas nebevargina, nebekankina, nebėra to baisaus slėgimo“, – vardijo pašnekovas.
Visų šventųjų diena ir Vėlinės – kuo jos skiriasi?
Į klausimą, ar iš tiesų geri žmonės keliaus į rojų, o blogi – į pragarą, kunigas tinklalaidėje atsakė: niekas to nežino. Svarbiausia suvokti, kad ne geri darbai, o santykis su Dievu nulemia, ar sulauksime išganymo.
„Bus galutinis teismas – asmeninis po mirties ir galutinis visuotinis, kurio prasmė yra kokia? Pamatysime viską, kaip yra iš tikrųjų. Galime sakyti, kad Dievas žino, jog aš esu neišmanėlis, ir ant to neišmanymo galbūt galima viską nurašyti, bet jei taip griežtai – tuomet nėra gyvenimo tikslo. Iš to kyla atspirties taškas: tai vis dėlto kas aš esu?
Šių dienų kultūra visiškai nepadeda žmogui susigaudyti, kas jis yra ir ką veikia ant šios žemės“, – kalbėjo kunigas ir pridūrė, kad visi Lietuvos istoriją į priekį pastūmėję veikėjai visada turėjo prasmę ir idėją. To šių dienų žmogui neretai trūksta, todėl kaip išsigelbėjimas lieka emocinis pasitenkinimas ar malonumų siekimas, tačiau prarandama prasmė.
Artėjant Visų šventųjų dienai ir Vėlinėms, kunigas taip pat priminė, kuo skiriasi šios dvi, lietuvių dažnai maišomos, datos. Visų šventųjų diena, anot jo, – didžiulė iškilmė, prisimenant visus šventuosius ir jų nuostabius darbus.
Vėlinės – tai diena, kai ateiname į kapines pagerbti mirusiuosius. Ateinama pagerbti kūną, kuris tarnavo, o pakrikštyto žmogaus kūnas – Šventosios Dvasios šventovė. A. Valkauskas primena: pagerbimui užtenka vienos žvakelės, vieno ar kelių gėlių žiedų, o svarbiausia – nuoširdi malda už mirusiuosius.
Visą Lietuvos kariuomenės tinklalaidę galite žiūrėti čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
