Nedaug žmonių žino, kad Pakistane esama tiesioginių senovės graikų palikuonių. Žmonės, kurių veidai, regis, primena matytus ant senovinių antikos vazų, vadina save kalašais (Kal'as'a) ir išpažįsta ne musulmonišką religiją.
Kokia tai religija, sunku pasakyti. Patys kalašai vengia apie ją pasakoti, mat baiminasi religinio genocido, patirto visai neseniai, pasikartojimo. Dėl jo šiandien telikę apie 3000 kalašų, kurių, manoma, anksčiau buvo ne mažiau kaip 200 tūkst.
Paklausti lankytojų, jie tvirtina tikintys vieną dievą – kūrėją, vadinamą Dezu (graikų Dzeusas?). Nors tikslių duomenų nėra, manoma, kad garbinama gerokai daugiau dievų. Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog tarp garbinamų dievybių – mums žinomi Apolonas ir Afroditė. Pasak kitų – tokie teiginiai nepagrįsti.
Stebina ne tik tai, kad musulmonų pasaulyje kalašai sugebėjo išsaugoti savo religiją, bet ir tai, jog kitaip nei tarp vietinių, daugelio kalašų plaukai šviesūs, o akys – mėlynos ar žalios. Juos išvydę keliautojai dažnai mini ypatingą vietinių moterų grožį.
Kaip kalašai atsidūrė atokiame Hindukušo regione?
Labiausiai paplitusi versija: kalašai – Aleksandro Didžiojo karių palikuonys. Kelyje į Indiją jis palikęs apsaugos vienetus, kurie, belaukdami karaliaus grįžtant, čia įsikūrė. Egzistuoja ir kita legenda, kad Aleksandras atrinkęs 400 sveikiausių Graikijos vyrų ir moterų, turėjusių kolonizuoti šią teritoriją.
Pagal kitą versiją, kalašai – arijų tautos, gyvenusios Tibeto kalnuose, palikuonys, atsikraustę čia per Didįjį tautų kraustymąsi. Patys kalašai savos versijos neturi, tačiau pokalbiuose dažniausiai mini makedonietišką kilmę.
Kalbos kilmė – ne mažiau paslaptinga. Egzistuoja netgi teorija, kad jie kalba senovės graikų kalba, tačiau neaišku, kiek tokie tvirtinimai pagrįsti. Kita vertus, dabar kalašams išsilaikyti padeda graikų pinigai – jie stato mokyklas, ligonines, darželius.
Genų tyrimas taip pat neatskleidė nieko konkretaus. Sakoma, jog graikiškų genų įtaka siekia nuo 20 iki 40 proc. Tačiau neaišku, kam reikėjo daryti tyrimą, kai ši įtaka matoma plika akimi?
Kalašų visuomenė
Kalašai – žemdirbiai. Jų šeimose pripažįstama vyrų ir moterų lygybė – moterys gali skirtis, tačiau jei ji išeina pas kitą vyrą, naujasis turi sumokėti pirmajam išpirką.
Mėnesinių ir gimdymo metu moterys gyvena atskirame name. Manoma, kad tuo metu jos yra nešvarios, todėl turi būti izoliuotos. Draudžiama su jomis kalbėtis, maistas perduodamas per specialų langą. Vyras taip pat gali išsiskirti bet kuriuo momentu.
Kalašai gyvena trijuose kaimuose, išsimėčiusiuose ant kalnų šlaitų, regione, vadinamame Kafiristanu (pakistanietiškai – „netikinčiųjų žeme“). Šioje teritorijoje be jų gyvena ir keletas ne mažiau egzotiškų tautų.
Religines apeigas kalašai atlieka specialiose vietose. Kulto pagrindas – gyvūnų aukojimas. Mirusiuosius laidoja kapinėse, tačiau karstų neužkasa į žemę.
Pasak visų apsilankiusiųjų, labiausiai hipnotizuojantys – kalašų moterų šokiai.
Kaip ir daugelis mažų tautų šiandien, kalašai nyksta. Civilizacijos naujovės vilioja daugelį vietinių jaunuolių iš savo kaimelių.
Tačiau jie tiki, kad pasaulis egzistuos tol, kol jų moterys šoks. Kas žino, galbūt šiandienos mergaitės bus paskutinės, po keliasdešimt metų mokėsiančios šokių žingsnelius...
