Veiksmas vyko Frankfurto tarptautiniame oro uoste, bandant užmušti laiką tarp skrydžių. Skridome su draugu į tolimąją Azijos šalį, pasiruošę pinigines ir nuotaiką naujiems nuotykiams bei įspūdžiams paslaptingajame Vietname, bet kelionės paįvairinimui teko 8 val. praleisti oro uoste.
Tai nėra baisiai malonus užsiėmimas, ypač rūkančiam žmogui, kai rūkyti tegalima vienintelėj vietoj – kazino, ir dar mokant po 1 EUR už įėjimą kazino prižiūrintiems turkams, nevėdinamoj patalpoj, kur lošėjų tėra gal 5 proc., o visi likusieji priversti tik apsimesti tokiais, atėję tik parūkyti.
Taigi, ištyrinėjus visą ten esančių parduotuvių siūlomą asortimentą, pavalgius, parūkius ir nebeturint kuo daugiau užsiimti, ėmėme ieškoti vietos kur įsitaisyti ir ramiai pasėdėti, bestebint aplinką ir apkalbinėjant margos oro uosto minios atstovus.
Taip susiklostė, kad dvi laisvas vietas radome prie gana egzotiško juodaodžio individo, savo išvaizda primenančio Bob Marley, aktyviai apie kažinką bediskutuojančio su azijietiškos išvaizdos reiso laukėja. Naujojo kaimyno iškart buvom nepamėgti ir nužvelgti smerkiamo žvilgsnio, netgi buvo patrauktas jo dėvimo aptriušusio lietpalčio skvernas, kad tik nebūtų prie jo prisiliesta.
Na taip ramiai mums besėdint, minėtasis veikėjas pabaigė savo pokalbį ir staiga nukreipė savo dėmesį ir energiją į du nuobodžiaujančius lietuvių tautos atstovus.
Išgirsta istorija buvo tikrai keista, sakyčiau, net kvaila ir skambėjo ji taip: mano minimas keliauninkas skrido iš JAV (kur ir gyveno) į Afriką, pas savo giminaičius ir protėvius. Dar jam esant JAV oro uoste (miesto neprisimenu), jis įsigudrino palikti savo bagažą (kuriame buvo ir piniginė) be priežiūros ir labai sėkmingai jo netekti (tas jį labai stebino). Kadangi bilietus jis turėjo kišenėje, o lėktuvuose ir maitina, ir girdo, ir šiaip galima gyventi, tai nusprendė taip kaip stovi, be bagažo, be pinigų, visgi skristi į savo istorinę tėvynę. Bet niekas nevyko taip sklandžiai, kaip jis tikėjosi, nes pasirodė, kad iš Frankfurto skrendant į PAR, jam dar reikėjo nusileisti kažkokiame mieste Afrikoje, o tam buvo reikalinga tranzitinė viza, kurios jis, žinoma, neturėjo ir kurią buvo galima gauti tik ambasadoje, esančioje Frankfurto centre. Taigi, pinigų nėra, į miestą važiuoti nėra už ką, jis nevilty na ir pan., labai graudi istorija.
Susižvalgėm mes su draugu ir priėmėm labai Saliamonišką sprendimą – duosim jam po 10 USD, vargšais netapsim, o gal žmogui padėsim, užsidėsim po pliusiuką prieš visagalį, o jeigu jo istorija tik pasakaitė – na ką gi, jo sąžinės reikalas.
Gavo jis tuos 20 USD, išsyk tapom jo geriausiais draugais, bučiuotis iš laimės nelindo, bet tvirtai pažadėjo atsiųsti savo darbus mums elektroniniu paštu, nes paaiškėjo, kad jis dar ir menininkas.
Atsisveikinom su savo naujuoju išgelbėtuoju draugu mes gan šiltai, su rankų paspaudimais ir visokiais ten geriausiais palinkėjimais, tik va jau 2 metai po kelionės praėjo, nieko negavom nei aš, nei mano draugas. Ir žinok dabar, ar mes čia susimokėjom už tą gan kvailą pasakėlę, ar tikrai žmogui padėjom? Gal jis vėl viską kur nors paliko, ar pametė, ir nebegalėjo parašyti savo naujiesiems draugams?
Istoriją atsiuntė Saulius Navikas.
